ĮDĖJIMAI Į ATOSTOGŲ KREPŠĮ

Palangos verslininkai kasmet skundžiasi oru, nesvarbu, geras jis, ar blogas. Kažką juk kaltinti reikia. Palikime seniukiškus murmesius smuklininkams, o mes pastebėkite karščio privalumus: kai karšta — aptirpsti, sulėtėji, išlendi į miesto lauko terasas, ar parkus, užsibūni ir laikinai pavirsti neskubiu, šnekiu, naktinėjančiu italu. Pavirsti kažkuo nauju labai sveika, pats sau juk atsibosti per tuos devynis prastaorius įtemptos nugaros ir streso mėnesius.

Todėl eikime pailsėti nuo įprastybės, pavyzdžiui, nuo naujienlaiškių. Grįšiu rugpjūčiui įsibėgėjus. O dabar turiu penkis įdėjimus į jūsų skoningus atostoginius krepšius.

#1: Naujas mano projektas — laidų ir renginių serija “Kalba daina” ieško rėmėjo

Brendų valdytojai, rinkodaros įžvalgūnai ir mielos agentūros: rugpjūtį filmuosiu debiutinį savo vedamos video/audio laidos KALBA DAINA sezoną. Joje kalbinsiu muzikos kasinėtojus ir išmanytojus, kurie dalinsis savo gyvenimo dainomis. Nuo tų, kurios įrėmino paauglystę iki ašarų liejyklos, įsimylėjimo garso takelių, ar klubinių bengerių.

Dar daugiau: tai bus ir renginiai su auditorija, gyvais pokalbiais bei muzikos klausymusi itin simpatiškoje Vilniaus vietoje su rimtu įgarsinimu. Klausytojai galės prisėsti paklausyti porinimų, bet labiausiai — itin švariai skambančių ypatingų dainų.

Viso 10 renginių, 10 valandinių epizodų YouTube, Spotify, daugybė kąsnių socmedijoje su SuperYou pagalba. Sklaida bus didžiulė, o komandos raumenys kaip Arnoldo.

Projektui būtinas rėmėjas, o rėmėjui būtini kokybiniai projektai. Brūkštekite laišką prodiuserei Agnei ir mes mielai praskleisime detales ir galimybes.

#2: Primygtiniausias vasaros skaitinys — dviejų sunkiasvorių muštynės dėl esminių rinkodaros tiesų

Tūkstantinę “Kanų liūtų” auditoriją lengvai surinko du galingi ir mano dažnai cituojami rinkodaros teoretikai Markas Ritsonas ir Byronas Sharpas. Kiekvienas savais įsitikinimais bandė nuginčyti kitą, bet daug kur jie sutarė ir dirbtinė priešprieša subliuško. Pagiriu The Drum, kad jie ne tik surinko esminius argumentus, bet dar pridėjo ir savos kritikos, nėra juk vieno teisuolio. Iki kol visa diskusija pasirodys YouTube, turime puikų tekstinį subsitutą — štai jums visa rinkodaros esmė 2026-ais.

Ir vėl kartota (daugybė brendų prižiūrėtojų nuolat pražiovauja svarbias vietas) apie mentalinį prieinamumą. Brendai turi klausti: kada žmogui mūsų reikia? Kas tuo metu jam sukasi galvoje? Kokie ženklai, frazės, vaizdai, situacijos gali priminti mūsų brendą? Ar mūsų reklama kuria atminties ryšius su tomis situacijomis? “Jei pirkimo situacijoje žmogui į galvą ateina būtent jūsų brendas, jei jis yra mentaliai pasiekiamas, 70–80% darbo jau padaryta”, temą uždaro Ritsonas.

Dar buvo akcentuojama, kad brendui svarbu atrodyti panašiu į save ir nieką kitą, juoktasi iš “brand purpose” ir beprotiškai per trumpo kampanijų vidurkio (klasikinės 30-40 dienų). Būtinai užmeskite ne tik akį, bet ir smegenis — per vasarą galima bus išalti svarbiausias tiesas.

Jei vis dar liks laiko ir norėsite perskaityti kokią knygą, rekomenduoju imtis kažko neprofesinio, plėskite horizontą. Mano knygofluenceriai ir skaitytojai pasidalino vasariniais paliepimais:

VARTOTOJO GIDAS®

Paliepimai, ką perskaityti per vasarą

Vasara dar jauna, bet jau vos išlaukiau šio įpročiu betampančio numerio. Jame, kaip ir pernai, manieji influenceriai pataria po knygą jūsų ištiestoms kojoms ir nurimusioms mintims, įvairiems saulės atvejams ir tinginystei be priekaištų. Žodžiu, metui, kai dažnam, kad ir porai savaičių, atsiveria…

Read more

a month ago · 34 likes · 50 comments · Tomas Ramanauskas

#3: Spalį, kaip ir kasmet, apžvelgsiu, ką įdomaus apdovanojo Kanai, D&AD, The One Show ir kiti ir ką iš to pasiimti galime sau

Neįmanoma tobulėti jei nestebi, ką daro kiti. Bet ir to nepakanka, reikia ir kalbėtis, diskutuoti, ką iš to galima pasiimti. Todėl jau keltintus metus iš eilės kviečiu užsirašyti į smagią paskaitą apie naujausiais prizais nusagstytus pasaulio darbus. Peržiūriu begalinį nugalėtojų derlių, atrenku relevantiškus pavyzdžius mūsų rinkai ir įkontekstinu. Pasimatome spalio 15 d.

Beje, pasidžiaugiame, kad lietuviška reklamos gamybos studija Magic prisidėjo prie šių metų auksinio Kanų liūto: jie padėjo įgyvendinti įspūdingo meistriškumo ir dramatiškumo Hornbach (vokiečių “Senukai”) klipą.

#4: Kaip Kevinas iš “The Office” išsivirusino + gera ištara brendams

Soctinklų visažinė Rachel Karten pirmą kartą lankėsi Cannes Lions festivalyje ir jai itin įstrigo Kendall Hope Tucker pasakojimas kaip pilkas B2B brendas atsinuobodino ir sulaukė tonos dėmesio. Savo pristatymo pabaigoje KHT metė žudikišką frazę. Užsirašykime ją kur nors: “You can’t compete with a brand that’s having fun.”

Pati kampanija irgi verta panarstymo: Ramp yra B2B platforma įmonių išlaidų valdymui. Norėdami parodyti, kaip gerai jų programėlė dirba, jie pasikvietė komiką Brianą Baumgartnerį (mums jis žinomas kaip nepataisomai mielas mulkis Kevinas iš amerikietiškojo “The Office") ir šešioms valandoms pasodino stiklinėje dėžėje atlikti buhalterinių reikalų. Šalia tiksėjo skaitliukas: kiek kvitų apdoroja žmogus, kiek — programa. Žmogus, aišku, sutriuškintas. O peržiūros gali išnarinti žandikaulį: 112 mln.. Receptas: ilgas breinstormas su buvusiu Mr. Beast socmedijos vadu, nuo streamerių nužiūrėtas ritmas (diena supjaustyta į 15 min. blokus su visokio plauko svečiais ir staigmenom) ir žmogiška įžvalga — DI/ekranų eroje mes alkstame kažko tikro, ką galime pamatyti, nufilmuoti ir pasidalinti palydėdami fraze “ir aš ten buvau”.

#5: Dovana superplalaikytojams — nemokama mano paskaitos “Ko nori vartotojai?” peržiūra

Dėkodamas už jūsų dosnumą, atsilyginu, mano manymu, vertingos paskaitos apie elgesnos mokslo atradimus, kurie privalo būti pačiupti rinkodaristų, įrašu. Geros peržiūros, net jei ir 1,5x greičiu.

Read more

Kaip sunkiai dėl mūsų dėmesio reikia muštis greitkeliuose esantiems reklamos stendams. Jiems, kaip ir daugumai reklamos, būname smarkiai nedėmesingi. Bet čia tik pradžia: automobilyje užsiimame keliais dalykais iškart — vairavimu, dešrainiu, tinklalaide ir pokalbiais. Užvis blogiausia, kad pro tuos peizažą ardančius įsibrovėlius skriejame 130 km/h greičiu. Pabandyk mus pagauti!

Nusprendžiau sulėtėti ir susidomėti: o kuo mane bando sugundyti pakelės stendai? Paprašiau savo amžinosios Ulos išsitraukti fotoaparatą ir pagauti visas ~70 laukreklamių. O tada pabandžiau iššifruoti jų žinutes ir kitus intymius dalykus. Brangieji mano, tai nebuvo lengva. Pristatau automagistralės Kaunas — Vilnius reklamų apžvalgą.

Išvažiavus iš Kauno, greitkelio reklamos prasideda neiškart — joms skleistis trukdo kažkokie pastatai ir medžiai. Fu! Kiek palaukusi, pirmoji kala patikimoji Novitera ir iškart siūlosi perdirbti tavo metalus. Adampolis žada karjerą, bet įsriegia pilną jos internetinį adresą. Laikykitės, kai jie sužinos apie gūglinimo galimybes. Kampas.lt meluoja — nieko jie už tave neras, eik pats ir ieškok. Apšvietimą imituojantis stendas patingėjo iškelti lempas į pirmą planą, užtat dukart parašė, kad nuomoja. Echolalija serga ir ICM. Sun&Sea yra net triskart stipresnis. Pala. Už ką? Patys už save! Rebusą išsprendžiu tik įsižiūrėdamas į nuotrauko esantį konservų trio. Akivaizdu, kad jų tunas rauna kaip reikiant.

Labas, “Stranger Things” žiūrovai: vonia “the upside down pasaulyje” reiškia parduotuvę Vonia plius, kurioje yra toli gražu ne vien vonios, bet jei norite vonios, tai galvokite apie Omnires. Viči nesupratau, nes sunkiai rusiškai skaitau. Bigbox buvo išdurti — norėjo pasigirti Artea lizingu, bet iš trojos arklio išlipo bankininkai ir dabar jau čia Artea siūlo imti dideles dėžes daiktų. KFC greitmaisčio kibiras laukia… po valandos ir penkių pakelės miertviecų, tad pasieškokite kitų klientų. Surfshark matosi ir stengiasi — tik perteklinis lauko reklamai tas “pagaminta LT”. Kėdainiai bando būti situaciški, bravo, tik vėlgi, pavadinimas galėjo tiesiog pavirsta didesniu webo adresu (čia adresas kaip ir logiška, nes konkuruoja su konservų fabriko Kėdainiais).

Nesėkmės ruožas: Green Genius reklama slepiasi po medžiais, o dar kita anonimė pralėkė net nespėjus atsisukti. Prisimerkiu, kad įžiūrėčiau atliekų taksi pasiūlymą ir kol bandau įsivaizduoti Bolto šiukšliavežį, vos nepraleidžiu nutukusių sofų salono ir mikrūškių nuomos su piešinukais. O tada — pradinukų tėvų siaubas, kaip tyčia toje kelionės vietoje akis į reklamą pakėlęs moksleivis ir klausimas “o kas yra orgazmas?”, o tada dar baisesnis “o kas yra investicija?”. Nežinau, ar įstatymas liepia segti “N-18”, bet jis perteklinis, kai kalbi apie orgazmą.

Desė — tingi maža reklamytė, tokia pati kaip ir milžiniškas Škoda apsireiškimas. Čekai vos telpa į kadrą ir į akį. Gaila, kad neišlemena nieko įdomaus, išskyrus, senatvę. Užleistų Desei, toji bent jau gamina Mums. Kirilicą praleidžiame. Tada — medžių paunksnėje reklamuojami estetiniai objektai, nespėju suprasti kokie. Koks skirtumas, nes priartėjome prie vienos iš legendinių greitkelio žvaigždžių. Bažnyčia yra itin pažengusi brendinge, tad nenuostabu, kad Marijos abrozdėlis kelyje atšoka nuo visų kopijantų. Tik dažnio nereikia — juk jei tiki, esi visada tose pačiose bangose kaip ir Gailestingoji. Po šventosios — moderni pora, kur pagaliau ir vyras kažką veikia virtuvėje (nešioja moterį).

Skytech kompai geimeriams nuvilia nesmagumu ir iš liūdesio negaliu susitelkti į čia pat esančias trąšas. Trąšos — kur kas svarbiau nei leptopai, bet kai sugenda nuotaika, patys žinot, užtrunki ne vieną lauko reklamą, kol ji pasitaiso. Taupa — dar vienas ilgametis magistralės žaidėjas gauną bonus tašką už sklandytuvą. Tegul jau klientai išsiaiškina, prie ko jis. Beje, nežinau, ar Taupa matė, bet į jų reklamą įskrido LKU. Unminimal vizualiai yra minimalistai ir tai dar vienas galvos skausmas vairuotojui — kodėl tas pavadinimas teigia priešingai? Tamsias mintis pertraukia netyčia vietoje lauko reklamos iš žurnalo Savaitė atspausdintas straipsnis apie kompiuteriją su Varlės logotipu. Svajoju: ach, kad būtų degalinė kiekvieno skoniui. Vos taip pagalvoju — jau viskuo mojuoja Baltic Petroleum.

Kažkokios sodybos savininkai neįskaitomi, o Magrės baldai parašo “stilingos vertybės” ir galva taip susisuka, kad mašina nuskina tris kelio stulpelius. Čia faktiškai Instagramo šūkis juk. Žiežmarių karjeras yra už 500 m, bet ir kartu, palaukit, užsirašykite kelis telefono nume… gal norite sklypo? Alytus išmano: neturi gerų vaizdų, kali intriguojančią antraštę. Dovanoju patarimą: gerinkite skaitomumą. Elektrėnuose, tuo tarpu, žinoma, kad į Sushi City neini iki trečiadienio ir po ketvirtadienio. Beje, panašiai pataria ir Anthony Bourdainas. Ech, kaip norėčiau, kad Metalo bitės užsmailintų stendo kampus.

Fjørd būtų pakakę ir šūkio apačioje, nes dabar jau noriu paaiškinimo, ar man pačiam stengtis, ar kalti trigubą žuvies taukų ir laukti. Gentle Day savo e-šope naudoja daug įvairiakūnių modelių (giriu), kodėl ne lauko reklamoje? Skydo durys tokios tvirtos, kad pro jas neįna joks grafikos dizaineris su logotipo pasiūlymais. Beje, kaip manote, ar mes jau pasiekėme “Daugiau nei…” formuluotės piką? Pagiriame Grand Dunes lovas dykumoje ir smėlio skonį burnoje bei padrąsiname nedėti www adreso. Jei sudomins, nakvynės geidėjas jus susiras, nepasislėpsite. Atsukame variklį į namų fasadus. Visai gera žinutė, bet informacijos tokiam pralekiamam formatui per daug. Prikišti visko, tik ne įdomumo, stengiasi ir Loctite klijai.

Nykštukų paradas. Neįžiūrėsite kokio patikimo sprendimo jums reikia, kokios ten tos duonos, nepadės ir Speedway atspausti Google mepsai. Užtai “Dešimtas teksas” gali teikti bet kokias paslaugas, situacija atvira ir intriguojanti, todėl sukite nelaukdami. Turiu pagirti Martyną, kuris taiko į aktualiją — antros pakopos švaistūnus. Žinoma, teksto per daug, žiūrėkite ir mokykitės iš Olandijos rinktinės rėmėjo Blum kaip reikia tilpti. O ir jų rodyklės tik aukštyn.

Nejuokai tiek žinučių vienoje autostradoje praryti, jau laukiu reklamų parado galo. Boozt nebūtų dideli, jei nemokėtų sau išsirinkti vieno iš didžiausių plotų ir išsisukti nuo bet kokio charakterio. Gaila, kad negalėjo pasikeisti su Soranora, kuriems niekas netilpo, o kas tilpo — buvo uždengta piliakalnio. Pakrikę Litexpo ir paroda specams. Kalbama, kad jei pats vairuodamas nufotografuosi QR kodą, įlėksi tiesiai į reklamuojamą parodą. Mokykitės iš Sumeda: rėmas ir be žodžių sako, ką jie montuoja, o “A++” ištars “kokybė” greičiau net tu aplenksi Priusą. Užtai kaip gera, kai spaudi spaudi ir kažkas tau padėkoja. Šiandien tai — Penosil. Pasirodo, kartu esame sukūrę ateitį. Lidl, tuo tarpu, sukiojasi atgal į senovės kainas ir prikrauna reklamą tiek visko, kad imu norėti paprastesnių laikų, na tų, kur būtent prieš dešimt metų buvo.

Pagirkime Ledneon.lt už aiškumą ir vaizdinį tikslumą (tikiuosi, tamsop neonkė sušvinta?). Kitas stendas žada, kad kažkas bus už 34 km, tikiuosi, Vilnius. Uhealth aiškūs, bet ar man vienam vaidenasi, kad iš tikrųjų pavadinimas yra “Unhealth”? Gydytojai dar išlenda iš apsauginių stulpelių blokados, bet žoliapjovėms ir CF&S sekasi nekaip. Magnatams Owexx priklauso daugybė plotų, tiek daug, kad jie net nesivargina parodyti lauko reklamos privalumų.

Morta — didelė ir su raugu, kiti — kuklūs ir prarūgę. Netikiu, kad Gariūnai žino apie šią savo reklamą. Jų “Viskas vienoje vietoje” akivaizdžiai neišbaigtas, turi būti “Viskas vienoje vietoje visada visiems”. Užtai Gentle Day šauna antrą kartą, dabar jau labai painiai, liepia jaustis saugiai kaip reketininkas vaisių pardavėją. Kitą reklamą prieš statybas kovojantys aktyvistai tyčia apaugino medžiais, tuo tarpu Baltijos pašvaistės — ne. Nes, jei sekti pavadinimu, jie yra tikri statybų romantikai. O kol statybininkai svajoja, Urban tikrina regėjimą.

Akys varva, vairas slysta iš rankų, bet jau Vilniaus kamščių kvapas. Dar keturi paskutiniai stendai. Hetlita kaišioja sau kojas ir nori, kad prisimintume gal juos, o gal geriau vokiečius Hettich. Neturiu tiek atminties! Klasikinė sklypo reklama — joje nepasiklysi. Iš tolo boluoja Circle K “Šviežiai skanu”, turbūt ilgiausiai matomas, gigantiškas specimenas, bet seniau regėjau jį su guvesnėmis žinutėmis ir padažais. Galiausiai — koks sutapimas — padėka už kantrybę. Juk atšuninti kiekvieno OOH perskaitymą — nejuokai, o gal net sunkiau nei pakęsti kelio darbus.

Išvadynas

❉Lauko reklamų bendravardiklis: idėjinė tinginystė. Reta kuri išlipa iš numatyto ploto, o tos kur išlipa, iškart išsiskiria.

❉Reklama greitkelyje šiaip yra žiauriai maža. Todėl bet koks ilgesnis tekstas — labanakt. Nieko gero ir klampūs vizualai iš kelių dalių.

❉Nemanau, kad Google, ar juolab DI paieškos laikais reikia vargintis su www adresais. Nebent jis trumpas ir yra vietoje logo.

❉Dalis reklamų matoma po kelias iškart — regos lauke jos lyg baneriai, vienas per kitą konkuruojantys dėl dėmesio. Reikia perrėkti aplinkinius.

❉Kai kurie stendai siaubingai blogai matomi, žiūrėk nežiūrėjęs. Vienus dengia medžiai, kitus — stulpai. Pravažiuokite patys autostrada prieš užsakinėdami.

❉Blogiausia mintis — perkrauti lauko reklamą, nes reikia ir tą, ir tą pasakyti. Geriau jau nuobodus tiesumas, nei elementų savartynas. Dar geriau — tiesi mintis, aštrus tekstas arba neįprastas formatas.

P.S.

Palaikome geras iniciatyvas. Rinkodaristai, medijokai, brendų vairuotojai: jūs žinote, kad Google Ads gali rodyti jūsų reklamas prie prorusiškų kanalų, dezinformacijos ir Lietuvą menkinančio turinio. Bet o ką daryti? Štai ką: nuostabieji anonimai sukūrė Vatos filtrą — iš esmės negative placement kodą, kuris neleis reklamai įsliuogti į propagandines YouTube laidas, ar abejotinas svetaines. Minutė ir srutkanaliai neturi ką valgyti.

PENKI SVARBŪS KĄSNIAI

soctinklai: Nauja tvarka

TikTokas suspardė seną socialinį kontraktą “auginkis sekėjus, sekėjai mato tavo turinį” ir pakeitė jį interesų algoritmu. Viską apie brendus soctinkluose žinanti Rachel Karten “The Rebooting” tinklalaidėje drėbteli tiesą į ausis: turinio likimą vis dažniau sprendžia ne tai, kas tave seka, o tai, ar algoritmas randa žmonių, kuriems tas įrašas šią akimirką įdomus. Tai reiškia, kad net didelė paskyra gali turėti labai mažą pasiekiamumą, jei turinys nesuveikia už savo sekėjų rato.

Karten moko, kad dėl to brendams nebeužtenka galvoti apie soctinklus kaip apie kanalą naujienoms skelbti. Socmedijos gyventojas stumdo nykščiu nuobodulį, ieško lipnios pramogos, ar durnystės, gal net mažo sužinojimo, tad klausimas “ką norime pasakyti” tampa atsilikusiu, reikia klausti: “kodėl akys turėtų sustoti ir žiūrėti?”

Ką daryti? RK pilna išmonės: galvoti ne apie pavienius postus, o apie formatą. Brendo socialiniai tinklai turi turėti aiškesnę logiką: kas čia kartojasi, koks yra pagrindinis veikėjas, kokia situacija, kodėl žmogus norėtų pamatyti kitą epizodą. Ji mini Duolingo kaip pavyzdį, kur pelėda veikia kaip personažas, kuris per pirmas sekundes duoda priežastį neišstumti jų turinio iš ekrano. Problema yra itin trumpa apsisprendimo trukmė. Žmogus gali žiūrėti ilgą video, serialą ar trijų valandų tinklalaidę, jei nusprendžia, kad verta. Bet sprendimą jis priima labai greitai. Todėl pirmos sekundės soctinkluose yra visas mūšis dėl teisės būti žiūrimam.

Karten taip pat siūlo atskirti skirtingus socmedijos paviršius. Vienur brendas žaidžia atradimo erdvėje, kur jį pamato žmonės, kurie nieko apie jį neprašė. Ten elgiesi kaip turinio kūrėjas. Artimesnės bendruomenės erdvėse, pavyzdžiui, Instagramo “broadcast channels”, ar grupėse, kur žmogus jau pats pasirinko būti arčiau brendo, galima kalbėti tiesiau, konkrečiau, mažiau kovojant dėl dėmesio nuo nulio.

Vis labiau matuojame ne peržiūras (na ir kas kad daug “matė”), o persiųstukus: asmeninė žinutė yra naujasis “share”. Kurti, ką žmonės persiųs draugams, ar kolegoms, buvome mokomi dar interneto pradžioje, dabar mums tai vis smarkiau primenama.

brendai: Poįvykinė ekonomika

Kitą savaitę prasidės riebiausias pasaulio futbolo čempionatas istorijoje: 48 komandos ir 104 rungtynės. Daugeliui sirgalių, rašo Contagious, šis čempionatas bus neaprėpiamas (o dėl laiko skirtumų ir neatsikeliamas) bei patiriamas fragmentais: per klipus, reakcijas, komentarus ir tai, ką kiti žmonės jau spėjo pamatyti, suprasti ir perpasakoti. Todėl vis svarbiau, ką futbolo medijų ekspertas ir brendų strategas Jamesas Kirkhamas vadina “poįvykine ekonomika” (“aftermath economy”).

Poįvykinė ekonomika yra viskas, kas vyksta po finalinio švilpuko (ar bet kokio grandrenginio pabaigos). Tai — ėjimas namo, grupinis patauškimas, komentarai, nuotraukų suvertimas draugams, memai, balso žinutės ir kitą rytą telefone rasti klipai. Sporto rinkodara ilgai vaikėsi rungtynių pradžią, laukimą, didįjį piką, bet ši erdvė per brangi, per triukšminga ir pilna klišių. Po rungtynių jausmas jau aiškesnis, todėl brendui nereikia spėlioti emocijų.

Kirkhamas sako, kad brendai geidžia emocijos, bet pasirenka pernelyg iš anksto surežisuotą jos versiją: draugai bare, bokalų susidaužimas, visų rankos ant pečių. Bet prieš rungtynes dar neaišku, kaip fanas jausis. Po rugntynių emocija turi kryptį: euforija, pyktis, palengvėjimas, nusivylimas, pasididžiavimas, ar kolektyvinis baubimas. Tai leidžia brendui būti tikslesniu pataikytoju.

Kita svarbi mintis: didžiausi futbolo momentai nebesibaigia finaliniu švilpuku. Jie tampa didesni tada, kai yra sukarpomi, peržiūrimi, aptariami, paverčiami memais ir įdedami į naują kontekstą. Kirkhamo teigimu, įvartis, kurį ryte pamatai telefone, gali tapti svarbesnis už tą, kurį matei vidurnaktį, nes per naktį jis jau būna išnarstytas, pasidalintas ir apaugęs nauja prasme.

Nežiūrite fulės? Pakeiskite tai krepšiniu, Eurovizija, ar Mama apdovanojimais ir skaitykite apie poįvykinę ekonomiką iš naujo.

agentūros: KesselsKramer pabaiga

Amsterdame jų biuras buvo bažnyčioje. O į Londono skyrių galėjai patekti per parduotuvę. Jie sustrategavo blogiausią pasaulio viešbutį. Ir dešimtis kampanijų, kurias naudojau kaip referenciją ketinimams sukurti šedevrinę idėją. Išleido knygą reklamistams, kurie nekenčia reklamos. Užbrendino savo miestą nuolat linksniuojamu ir vis dar naudojamu “I amsterdam”. Vargu, ar esu sutikęs labiau skatinančią didžiuotis reklamkūryba ir brendostatyba agentūra už KesselsKramer. Todėl, kai šią savaitę jie pranešė užsidarą (beje, 30 metų nuo starto), atrodo, kad numirė mano asmeninis karjeros guru. Priežastys gana žemiškos ir visai net ne dėl DI: du dideli komerciniai klientai atšaukė savo darbus ir nuo užsakymo iki užsakymo gyvenančiai agentūrai — batai. Beje, agentūra užsilenkė, o jų kampanija muziejui Stedelijk šiuo metu nuklojusi visą Amsterį. O praėjusią savaitę savo mokymuose dalinausi Hans Brinker genialumu. Nežinau, ar tarp skaitytojų daug žinojusių apie šiuos patrakėlius, tad skirkite minutę (ar pusvalandį) peržiūrėti jų darbų archyvą. RIP, legendos.

auditorijos: Geimina ir vaikas, ir Adamkus

Naujoji ESA/YouGov ataskaita šauna: kad 67% amerikiečių žaidžia videožaidimus bent vieną valandą per savaitę. Žaidimai nebėra tik vaikų ar paauglių užsiėmimas: kas savaitę žaidžia daugiau nei 80% Alfa ir Z kartos, 71% milenialsų, 56% X kartos ir net 50%, palaikykite mano vaikštynę, bumerių. 75% amerikiečių tėvų patys žaidžia kas savaitę, o 81% jų žaidžia kartu su vaikais. Skaičiai, švelniai tariant, pribloškiantys. Lietuviški duomenys gan pasenę, bet ir prieš 5 metus reguliariai geimino 48% mūsiškių. Paprasta išvada brendams: žaidimai jau kuris laikas yra masinė medija, tik vis dar dažnai traktuojam lyg tai būtų niša.

brendai: Tau jau reikia naujo dviračio

Vienas didžiausių Suomijos prekybos tinklų K-Citymarket iliustruoja akimirką, kai vaikas nusprendžia, kad jam jau nekažką sėdėti už tėvako nugaros. Pamenate formulę: pažiūri, pajauti, užsimanai. {Agentūra: TBWA\Helsinki}

P.S.

Tas mažas ant šiųmečio Login scenos — aš, o aplink — jūs. Namuose pasirepetavau: tilpsiu. Užlipau ant scenos: 20% liko nepapasakota. Pasiteisinti galiu tik tuo, kad jūsų žvilgsniai buvo tokie smalsūs, o jūsų rankose tiek mažai abejingumą rodančios telefonijos, kad ėmiau plėstis ir plėstis. Esu dėkingas, kad išlaukėte galo, rizikuodami strigti kamščiuose. Todėl, kaip ir žadėjau, dalinuosi NESUSPĖTOMIS savo pranešimo “Kas naujo žmoguje” skaidrėmis ir jau ruošiuosi kitų metų tendencijų raportui — pirma tema užrašyta. Kitąmet pažadu tilpti ir dar kartą: ačiū, kad klausėtės.

PENKI SVARBŪS KĄSNIAI

tyrimas: Ką darom su užknisančiai nuobodžia reklama?

System1 toliau protina apie beveidę reklamą. Po garsiojo tyrimo “The Extraordinary Cost of Dull” (kuriame paskaičiuota, kad pilkumai kompensuoti brendai permoka ~€219 mlrd.) pasirodė ir receptas: “The Cure for Dull”. Diagnozė šiurpi: apie 80% reklamos parodymų negauna jokio aktyvaus dėmesio, o atminčiai užsikabinti reikia bent dviejų su puse sekundžių. Nuobodylų aktyvus žiūrėjimas susitraukia iki vienos sekundės: reklama parodoma, bet nepalieka jokio pėdsako. Pats tokias YouTube šienauju išsijuosęs. Tyrimai skelbia, kad ilgesnės reklamos kuria stipresnes emocijas, taigi, labiau prilipina žiūrovą, nes atsiboksuoja erdvės savam pasakojimui (ne vien brukalui) ištransliuoti. Nuobodi komunikacija praranda 43 centus nuo kiekvieno išleisto dolerio (pamenate legendinę citatą apie tai, kad pusė reklamos neveikia, tik nežinia kuri?) — tai aplaidus švaistūniškumas. Vaistas, žinoma, yra ne dar daugiau užpirktos medijos (“lyg gerti skausmą malšinančias tabletes ir tikėtis, kad lūžęs kaulas sugis”), o kūrybingumas: žmogiškos istorijos, humoras, muzikiniai kutenimai, kultūrinės nuorodos, atpažįstami brendo simboliai, ar herojai. Beje, didžioji dalis “ekstremaliai nuobodžių” reklamų (72,8%) gyvena ne kur nors seniukiškame telike, o trumpame socmedijos formate — greitumas yra pagrindinis nuobodybės kalikas.

soctinklai: LinkedIn nerodo tavo pasigyrimų, nes nori tavo ekspertiškumo

Jei jūsų žinutė LinkedIne apie karjeros šuolį, ar vadybos pamoką besėdint kamštyje pasirodė prastai, pirmiausiai surauktą veidą atsukite 360Brew pusėn. Tai — vidinis DI cerberis, ne/praleidžiantis, ką naršytojas mato sraute. Naujienos: sekėjų skaičius nebėra valdovas, viską lemia “temų autoritetas”. Algoritmas tikrina, ar jūsų postai dera su profiliu (prisistatote rinkodaros vadovu, o žinutinate apie kriptovaliutas — sudie), ir matuoja, kiek laiko jūsų turinį žmonės iš tikrųjų skaito, ar komentuoja prasmingai (išsamesni komentarai vertingesni nei tušti “bravo”, “sveikinimai”, etc.), ar kas nors turinį išsisaugo (200 išsaugojimų dabar sveria daugiau nei patinkų pilna Compensa). Skaičiau, kad net mūsų gudravimai su nuorodų dėjimu į komentarus gauna spragilų — mažinamas parodymas. Tinklas seniai nieko nenorėjo išleisti pro savo duris. O dabar dar ir esame prižiūrimi lyg sugriežtinto rėžimo kolonijoje.

brendai: Dviejų eismo juostų internetas

Kol kiti postringauja, The Economist jau testuoja turinį, skirtą vien DI agentams. Logika tokia: atradimas vis dažniau prasidės ne svetainėje, soctinkle ir net ne paieškos langelyje, o pas DI tarpininką, veikiantį vartotojo vardu. Tad leidinys ruošiasi “pasauliui su dviem interneto juostomis” — vienoje turininga, vizualiai įkrauta skaitymo patirtis žmogui, kitoje, kaip sako jų generatyvaus DI vadovas Joshas Muncke, “agentai nori aiškios struktūros, klausimų ir atsakymų, geriausia — teksto”, o ne karuselių ir efektingų iliustracijų. Kol kas eksperimentuojama su už mokėjimo sienos esančiu turiniu — rinkodaros ir verslas verslui medžiaga. Brendams čia mirkčioja įspėjanti lemputė: pradėkite tekstus rašyti dviem auditorijoms — žmogui ir mašinai.

auditorijos: Negėrimas, nors gal tik zebrinis gėrimas

Gallup skaičiuoja, kad alkoholį vartoja tik 54% amerikiečių — žemiausia žyma per beveik 90 (!) apklausų metų. Randu, kad Lietuvoje užpernai pasiekta dešimtmečio svaiginimosi alku žemuma. Girdžiu pratisą raudą iš barų ir reivų (skaitydami tęskite balsius ir jūs): jaunimaaas geeeria mažiauuu. Kaltininkų pilna. Ozempic, savirūpos kultūra, mažiau IRL (t.y., ne ekrane) sociali Z karta, ar, kad jas kur, kainos. Tad barai gudrauja, kad tik prisijaukintų saikinguosius: pila perpus mažesnes alko porcijas, meniu rūšiuoja pagal alkoholio stiprumą, o nuobodų “mokteilį” perkrikštija į solidžiau skambantį “alkoholio nerasta” ar “sprit-free” (versčiau kaip “bedvasis”, bet iš tikrųjų, tiesiog bealkoholis). Atsiranda ir naujas elgesys — “zebra-striping”, kai svaiginantis ir blaivusis kokteiliai geriami pakaitomis. Žodžiu, negeriu, bet gal tik truputį.

brendai: Knygynas be knygų, bet su ausinėmis

Audio knygų platforma Audible Niujorke atidarė “Story House” — triaukštį knygyną, kuriame nėra nė vienos knygos. Vietoje popierinių — žanriškai susijotos istorijų plytelės, žyminčios garso knygų pavadinimus. Plytelę gali neštis į klausymosi stotelę arba nuskenuoti telefonu ir pasileisti turinį per programėlę. Tam skirtos net šešios skirtingos klausymosi erdvės. Gali ir patarimo klausti iš vietoje esančių kuratorių (šiukštu ne pardavėjų). Mano “Tendencijų raporte”, o ir senesniame laiške buvo atskiras IRL skyrius. Šis atvejis įdomus dar ir tuo, kad sprendžia skaitmeninio produkto iššūkius — kaip sukurti kūnišką patyrimą to, kas yra nepačiupinėjama?

P.S.

Darbas, kuriuo didžiuojuosi: Mano Anos projekto ex-bendražygis ir visokeriopai puikus žmogus bei profas Tomas Dirvonskas startavo su DI sprendimų studija. Idealus formatas verslams, norintiems galingai užsi-DI-inti, bet neturintiems vidinių resursų to įgyvendinti. Tomas su komanda peržiūri jūsų verslo iššūkius ir sukuria priderintus, dirbtinio intelekto įgalintus efektyvinimosi, augimo, plėtimosi sprendimus. Jiems patinka raškyti sunkias problemas, todėl, kai paprašė sukurti pavadinimą, pasiūliau ilgiausią, kokį tik galėjau: Comfort of Complex Computations. Jį nesunku pasitrumpinti: ir CoCC, ir CoCoCo, ir ComComCom, ir ComfortOf, ir rašykite jam laišką greičiau, kol dar priima klientus.

P.P.S.

Vis nepaklausiu. Pastaruoju metu dauguma mano viešų paskaitų vyksta per Zoom. Ar tai pats geriausias formatas jums? O gal pasiilgote klausymosi susirinkus į kokią erdvę su gyvu manimu ir gyvais jumis? Pabūkite sąžiningi, koks formatas tinkamiausias, turint galvoje, kad pranešimai mokami ir jums amžinai trūksta laiko?

PENKI SVARBŪS KĄSNIAI

technologijos: Humanitaras pasigamina svetainę tiesiog kalbėdamasis

Viena yra skaityti apie dirbtinio intelekto galimybes ir burbtelti “oho”, kita — jomis pasinaudoti ir išleisti kur kas labiau gerklinį “oho”. Prieš porą savaičių ištariau pastarąjį.

Nors esu brendingo agentūros Godspeed bendraįkūrėjas, pažįstu itin gabių dizainerių ir programerių, o ir šiaip truputį gaudausi kaip įvyksta www, pastaruosius kelis metus numodavau ranka į asmeninės svetainės atsinaujinimą.

Nes tai yra užknisančiai ilgas ir nepigus procesas, jei norisi pasidaryti savaip: susigalvoti struktūrą, supildyti ją, į užduotį įvesti dizainerį, susitarti su amžinai užimtu programuotoju, tada sinchronizuotis su jais ir suderinti neatitikimus, korekcijas bei, aišku, už viską susimokėti.

Tampydamas plačiai liaupsinamo Claude galimybes pagalvojau: parodyk, ambale, ką moki. Po ~4-5 valandų aktyvaus susirašinėjimo ir 14 dizaino iteracijų — tomasramanauskas.com eteryje. Ne kažkoks paruoštukas, ne Squarespace, Wix, etc. paslauga, o mano paties WordPress tema su PHP failais, ACF laukais per JSON, responsive dizainu, patikrintais ir prasprestais elementaraus saugumo parametrais.

Manoji svetainė paprasta, kompaktiška, nesudėtingos architektūros. Bet, kaip tas, kuris žino kūniškuosius tokio projekto laiko poreikius, skirtingų kompetencijų derinimą, projektų kompleksiškumą, aš — priblokštas.

Taip, stengiausi labai tiksliai atiduoti užduotį: su ekrano nuotraukomis, kokių noriu dizainų, su Google šriftais, struktūra, man reikalingomis rubrikomis ir, kas svarbiausia, savo tekstais.

Gavau 90% to, ko norėjau svetainės išvaizdos prasme, atrodė, lyg dirbčiau su savo patikimu dizaineriu; ne vizionieriumi, bet pagauliu amatininku. Visiškas aikčiojimas ir psichopatiškas rašinėjimas “wow, awesome, gerai, žiauriai patinka” pokalbių botui prasidėjo, kai dizainai ateidinėjo iškart su galimybe paspausti rubrikas, jos prasiskleisdavo ir aš nelaukdamas pamatydavau tuos atsiveriančios ateities efektus.

Tada tapau programuotoju. Tiksliau, trumpos kantrybės pasimetėliu, kuris vos kas nesigauna, jau tuoj siunta, nes išvis nesuprantu kas tas fakin php. Claude pavirto aukle su pagyrimais ir ramiai gidavo išpaikintą vaiką, kad tik tam pajodžargai kas nors pavyktų.

Mirkt mirkt, aš jau kažką cut’inu ir paste’inu Hostingerio panèlėje, vykdau Wordpress saugumo iššūkius ir jaučiuosi itin patenkintas ir laimingas, nes man* (*su tuo “man” yra papildomų sąlygų) gaunasi. Humanitaras įkalą kodą kur palieptas, perkrauna puslapį ir jo dar ką tik galvoje buvusi svetainė atsiduria eteryje. Mama pažiūrėk, važiuoju dvirka be rankų!

Begaminant buvo taisymų, bet net nusigrybavimai ponios Doubtfire būdavo kantriai paaiškinami ir išsprendžiami. Įgudusi dizainerio, ar programuotojo akis rastų už ką mane pačirškinti, bet iš esmės, gavau, ko prašęs ir jei negavau geriau, kaltas vien mano ribotas matymas.

Pamokos:

✺ Šiandien vakare patraukite mylimuosius nuo savęs, o jei jų neturite, patraukite iš akių “Heated Rivalry”. Pasiimkite kompą, įsijunkite Claude, užkurkite projektą ir pasidarykite savo svetainę. Jei jums jos nereikia, padarykite svetainę savo šuniui, mėgstamiausiai rankai, ar mokyklos krepšinio komandai. Nesvarbu. Padarykite ją nuo idėjos iki eterio. Garantuoju: išgyvensite daug naujai susijungusių jausmų: ir sumišimą, ir nervą, ir egzaltaciją, bet svarbiausiai, negalėjimą patikėti, kad jums gavosi. Dar kartą: imkitės ne pabandyti, ne pažaisti, o įgydendinti iki pat galo — čia yra esmė ir didysis skirtumas.

✺ Tech stack (matot, kokių terminių jau moku): Claude Opus 4.7, įjungtas “Adaptive Thinking”. Nupirktas domenas. Hostinger svetainės talpinimo planas. Nemokama Wordpress paskyra. Kava/arbata/Brite. Sektinų svetainių ekrano nuotraukos kur kas geriau nei vien pasakojimas kokio dizaino norite.

✺ Esminis, saldusis principas: pradedi prašydamas Claude tavęs klausti, ko jam iš tavęs reikia, kad padarytų tavo svetainę. Elgiesi kaip pradinukas ir klausinėji visko bei prašai/liepi tau aiškinti sulėtintai, pažingsniui, kaip susikaupti negalinčiam mokiniui.

Jei pavyko man, jums pavyks dar geriau. O netolimoje ateityje pakalbėsime, ką tai reiškia, ar čia jau dizainerių, programerių galas (aišku, kad ne galas), kas bus brendingo agentūromis ir t.t.

Dabar neturime laiko, nes daromės svetaines.

auditorijos: V&A pataria kaip susibendrauti su jaunais

Kati Price, V&A muziejaus skaitmeninių patirčių vadovė, išdavė, kaip jie pagauna jaunesnę auditoriją. Pirmas žingsnis — į šoną nustumti inertiškumą “turime parodą, kaip ją komunikuoti?”. Geriau paklausti atvirkščiai: o ko jie patys ieško? Suburta nuomon3 formuojančių jaunažmogių rinktinė, kuri vedė dienoraščius apie tai, ką ir kodėl jie vartoja. Beje, patys paaugliai net nežinojo kam dirba. Iš to gimė Mused — turinio platforma 10–14 metų paaugliams su asmenybės testais, iššūkiais ir sąrašais. Jie taip pat išvystė dvi YouTube paskyras: oficialią ir alternatyviąją, skirtą Z kartai. Ten — kitas tonas, kiti veidai. Kuratorius dažnai keičia matytos asmenybės. Gerai judančio formato Unexpected Item idėja paprasta: svečias paima muziejaus daiktą ir per jį pasakoja savo istoriją. Esminė V&A pamoka, kad virališkumo nesuplanuosi, bet gali planuoti atrandamumą — nuosekliai pasirodyti ten ir tais formatais, kur auditorija jau gyvena.

brendai: VienodumoGPT

Ar pastebėjote, kaip brendošnekoje atsirado formuluotė “It’s not just X, it’s Y”? Barron’s tyrimas su AlphaSense duomenų baze rado, kad ji per 2025 paskutinį ketvirtį buvo panaudota 73 įmonių dokumentuose — palyginimui, per du prieš tai buvusius dešimtmečius ji aptikta vos saujelėje. Progressive: “mūsų tikslas yra ne tik teiginys, tai — pamatinis principas”. Royal Caribbean: “skaitmeninės technologijos ne tik įrankis, tai — gebėjimas”. A.O. Smith: “tvarumas — ne tik tikslas, tai — dalis to, kas mes esame”. Ir panaši protknisa.

Tai vadinama Didžiuoju suplokštinimu. Kalbos modeliai mokomi gaminti statistinį visko, kas kada nors parašyta, vidurkį — kai pakankamai įmonių per juos perleidžia komunikaciją, visi pradeda skambėti kaip visų vidurkis. 75% viešųjų ryšių specų jau naudoja DI tokiems bendrizmams kurpti, o 74% naujų tinklalapių turi DI sugeneruoto turinio (savame viską rašiau pats!). Tokie bedžioniavimai rodo, kad įmonė nežino, ką pasakyti, neturi ką pasakyti, ar tesiog yra be vizijos. The State Of Brand kviečia pasitestuoti: paimkit savo vadovo LinkedIn postą, ar pranešimą spaudai, išimkit logo ir pavadinimą ir paklauskite ko nors iš industrijos, ar atpažįsta, kokia čia įmonė.

formatai: Klipkirpiai

Klipkirpiai (angl. “clippers”) — daugiausiai anoniminės paskyros, kurioms turinio kūrėjai moka už ilgo turinio karpymą į trumpus klipus ir jų užliejimą soctinkluose. Mastas atima žadą: štai viena iš daugybės klipinimo platformų Clipping.net turi daugiau klipkirpių (62000) nei Alytus gyventojų ir jie vidutiniškai uždirba $3000/mėn.

Konkretus pavyzdys su žandikauliniu idiotas Clavicular: tik 337k sekėjų pačioje platformoje, bet kovą/balandį 1600 klipkirpių sukirpo jam beveik 70000 video, surinkusių virš 2 milijardų peržiūrų.

Clipping.net įkūrėjas Anthony Fujiwara The Verge skiedžia: “tai būtinas rinkodaros žingsnis — jei nedarai, atsilieki. Klipinimas leidžia eksponentiškai išnaudoti kitų platformų algoritmus produkto augimui.” Nepaisant estetinio šlamšto (klipkirpiai mėgsta dar ir savaip apipavidalinti turinį, tarsi suteikdami jam autentiškumo), ilgo turinio gyvenimas baigiasi ne jį paskelbus, o sukąsniavus (rašiau apie tai dar kovą). Soctinklai jau kuris laikas gyvena iš gabaliukinio pašaro, o kaip visada paskui vartojimą bėgantieji dabar įjunko savo turinį perdirbinėti į kuo trumpesnius krimstelėjimus. Tiesa, Instagramas ką tik pranešė, kad pradeda kovoti su klipkirpiais ir kiekvieną paskyrą reitinguos pagal kiek originalaus turinio ji kuria. Nekuri — tavo turinys rodomas bus tik tavo sekėjams. Klipkirpystės kovos tik įsibėgėja.

brendai: Ikea vasara iš maišo

Mėlynasis FRAKTA maišas, kiekvieno turima keliaeurė IKEA klasika, pagaliau sulaukė lauko reklamos kampanijos. Kasdienybės atvirutės iš maišo perspektyvos. Iškylos, skalbiniai, vakarėliai ir kitos atpažįstamos scenos, kurių tokiu rakursu, pasitelkdami plastikinių maišų ikoną dar niekas nerodė. {agentūra: Åkestam Holst}

P.S.

Rašau naujienlaiškį, o kituose languose mano dėmesio jau reikalauja būsimos paskaitos skaidrės. Kol jai ruošiuosi, jūs galite praryti 90 sekundžių video užkandį (klipkirpiams net darbo su juo nebus), šįkart apie “Konkretumo efektą”.

Naudingasis (mokslas sako, ne aš!) pranešimas “Ko nori vartotojai: 22 elgesio mokslo atradimai, kuriais naudojasi stiprūs brendai” jau gegužės 19.

Bilietai — čiuptini.

IEŠKOME NAUDOS BRENDAMS

Konkretumo efektas arba concreteness bias

Mes kur kas geriau prisimename konkretumus (tai, ką galime vizualizuoti), nei abstrakčias idėjas.

Tyrimo dalyviams (Ian Begg, 1972) buvo perskaitytos dvižodės frazės: pusė konkrečių (“kvadratinės durys”), pusė abstrakčių (“akivaizdus faktas”). Vėliau paprašius prisiminti, konkrečios frazės buvo atsimintos keturis kartus geriau nei abstrakčios.

Gana panašus tyrimas (Shotton & Treharne / Leo Burnett, 2021) buvo pakartotas po kelių dešimtmečių. Pabandykite patys. Perskaitykite, pabandykite pakartoti iš atminties ir pasakykite, kuri žodžių grupė lengviau įsimenama:

Žodžių grupė A:

✺greitas automobilis

✺aptempti džinsai

✺anakardžio riešutas

✺pinigai tavo kišenėje

✺laimingos vištos

ar Žodžių grupė B:

❍inovatyvi kokybė

❍patikima kilmė

❍esminis tikslas

❍sveika mityba

❍etiška vizija

Tyrimo dalyviai prisiminė beveik 10 kartų daugiau konkrečių frazių (A) nei abstrakčių (B). Beje, visos abstrakčios frazės yra autentiškos frazės, kurias sutinkame realiose brendų kampanijose.

Deja, aklieji brendai toliau skęsta neprilimpančiuose jokizmuose, vapėdami “kokybiškas”, “patikimas”, “inovatyvus”.

Šokame į 2001-uosius. Apple pristato skaitmeninį grotuvą iPod. Ir esminė kampanijos žinia yra ne apie judėjimo laisvę, patogų valdymą, ar megabaitų kiekį. O apie tai, ką gali įsivaizduoti — tūkstantį dainų tavo kišenėje. (Paaiškinimas Z kartai: tuomet tai darė įspūdį.)

Heinz jau šimtą metų savo kečupų butelius ženklina keistu užrašu “57 varieties”, ar tiesiog skaičiumi “57”, kuris šiaip yra visiškas pramanas, bet dėl savo konkretumo atrodo lyg slaptas receptas, ar solidžiai gausus pasirinkimas.

M&M’s žada “Melts in your mouth, not in your hand” — konkretus, fizinis pojūtis vietoj abstraktaus “skanaus šokolado”.

Tic Tac nuramina: “Only 2 calories” — tikslus skaičius ir žinia apie nepavojingą mikro mėtinuką.

Cadbury patikslina, kad jų šokolade “A glass and a half of milk” — tai senovėje naudotas, vėliau kūrybiškai apžaistas konkretumas vietoje banalaus “pieniškas”.

Galiausiai, Rolls-Royce nori pasakyti “prabanga” nenaudodami šio nuvaryto žodžio ir prakalbsta apie triukšmingą elektrinio laikrodžio tylą lekiant 100 km/h greičiu.

Konkretumo efekto svarbumai:

✺Sukurkite aiškų vaizdinį, ne abstrakciją.

✺Išgaukite iš užmuilintų pasiūlymų (“gera kokybė, maža kaina”) apčiuopiamumą (“tikriname 7 kartus dienoje”).

Šį ir dar 21 sėkmingų brendų išnaudojamą ir elgesio mokslo patikrintą triuką pristatysiu savo naujoje, dvivalandinėje paskaitoje KO NORI VARTOTOJAI.

Pranešimas — gegužės 19 d. Bilietai ir informacija — jau dabar.

PENKI SVARBŪS KĄSNIAI

tendencijos, 9 iš 9: Asocialūs tinklai

(baigiu savo metinio “Tendencijų raporto” santraukas. #1: “DI terapija", #2: “Daugiau IRL”, #3: “Nepatogu ir gerai”, #4 “Siutalas”, #5 “Sulėtėti”,#6 “Robotarnai”, #7 “Kjūtifikacija”, #8 “Pasitrauk, DI ieško”)

Soctinklai, kaip paaiškėjo, yra vis labiau televizija, nei bendravimo terpė. Net patys jų kūrėjai bando išsiginti socialumo aspekto, o mes vis labiau raukomės dėl tinklo adiktyvumo ir bandome atsijungti, paduoti teisman, ar bent jau tuo pasipiktinti.

Asocialėjimas pažingsniui:

✺ Mažėja skelbiančiųjų turinį, juo besidalinančiųjų, ar jį komentuojančiųjų: tai daro 49%. Pusė bėdos, bet 2024-aisis taip elgėsi 61%. Tai siejama su video turinio dominavimu ir rūpesčiu dėl savo skaitmeninės preities neištrinamumo. {Šaltinis: Ofcom}

✺ Facebook, ar Instagram — ne socialiniai tinklai, sako Meta. Jų gynyba FTC antimonopolinėje byloje remiasi teiginiu, kad socialinis tinklas beveik nebeegzistuoja: vartotojai tik 7% laiko Instagrame ir 17% FB sąveikauja su draugų turiniu. Kaip parodė vienas vidinis eksperimentas, 20% padidinus draugų sukurto turinio matomumą, vartotojai FB platformoje praleido mažiau laiko.

✺ Naršymas tapo disociacijos forma — pusiau sąmoninga, pusiau kompulsyvia, labiau panašia į niežulio kasymą nei į kažko konkretaus paiešką. Nuobodulio užpildas.

✺ Soctinklai panaikino anonimiškumą. #coldplaygate pagauta slapukaujanti pora gavo 15 minučių nenorėtos šlovės ir atleidimo lapelius. “TikTok, padėk man jį rasti” yra neprašyto dėmesio generatorius, kuomet mergina ieško kažkur matyto vaikino (dažniausias formatas), jį nupasakojusi savo sekėjams. Nieko neįtariančiųjų-paieškomųjų tapatybės būna atskleidžiamos virusinių vaizdo įrašų komentaruose, o interneto minios tada plūsta į jų InstaTok paskyras. Kai kuriais ypač šiurkščiais atvejais Polymarket netgi pradeda lažybas dėl to, kokios bus staigaus virališkumo pasekmės: skyrybos, darbo praradimas, ar abu iš karto.

✺ Derekas Thompsonas pastebi į video formatą nudreifavusios ex-socmedijos panašumus su teliku: “Skaitmeninė žiniasklaida netapo televizijos priešnuodžiu. Skaitmeninė žiniasklaida, sustiprinta algoritminių srautų serumu, tapo super-televizija: daugiau vaizdų, daugiau vaizdo įrašų, daugiau izoliacijos. Laikas, praleidžiamas vienumoje namuose, išaugo, nes mūsų įrenginiai virto bedugniais vaizdo turinio srautais.”

✺ Meta nestabdo dar labiau svetimindama mūsų patirtis: kuria DI botus, kurie sąveikaus kaip tikri naudotojai, komentuos ir širdins jūsų turinį ir galės užlieti dėmesio sausrą automatinio įsitraukimo čiurkšle.

✺ Neilas Postmanas perspėjo, kad tikroji kultūrinė grėsmė bus ne autoritarinė kontrolė, o pramoga, tokia sklandi, tokia saldi, kad ji išardys mūsų apetitą gyliui. Jis įsivaizdavo visuomenę, užliūliuotą ne baime, o malonumu, nukreiptą į paklusnumą per nuolatinę stimulų lašelinę. Čia jau Aldouso Huxley somos distopija laimi prieš Geroge’o Orwello kontrolės siaubą.

✺ Joss Fong pastebi, kad dabartinis turinys yra lyg mažų kąsnelių restoranas, be meniu, bet su begaliniu, sekvenciniu mitybos mechanizmu. Gauni kąsnį, nuryji, gauni kitą kąsnį, spjauni, gauni kitą kąsnį. Ir jis neveiktų, jei patiekalai būtų dideli, ar sudėtingi. Jis sėkmingas tik su mažos vertės kąsneliais.

✺ Galiausiai, kaip jau rašiau, begalinis srautas ir autoplay pavirto šviežiai laimėto ieškinio objektu — įrodyta, kad socmedijos dizainas skatina pripratimą ir tai yra revoliucingas postūmis spausti kompanijas prisiimti atsakomybę. Stebime, kaip seksis jų gausiems teisininkams atsimušinėti.

Nusinaršymas baigiasi abejingumu. Ir vis didėjančiu rinkodaros brutalumu, o į šį auditorija atsako didesniu cinizmu ir išjuoka (pvz., komentaruose). Taip neturi būti. Net ir asocialiuose tinkluose nepraspiriamas (tai yra, savitas, jaudinantis, originalus) turinys, lipni ir adekvati brendui pramoga, žinių suteikimas ir apskritai kokybė turėtų tapti nauja brendo kasdienybe.

Jei praleidote, pilna paskaita — čia. Mokantieji už prenumeratą ras ją ankstesniame numeryje dykai.

naujas terminas: “Darbašlamštis”

Darbašlamštis (angliškai: workslop) yra netyčinė dirbtinio intelekto bumo pasekmė. Taip nutinka, kai darbuotojai naudoja DI įrankius tam, kad greitai sugeneruotų rezultatą, kuris atrodo nugludintas, bent jau paviršiuje, bet iš tiesų yra tiek klaidingas ar netikslus, kad, perduotas kolegoms, vėliau turi būti smarkiai taisomas, valomas arba net visiškai perdaromas. 5000 JAV biurų darbuotojų apklausa paryškino: 40% darbuotojų sako, jog DI darbe jiems nesutaupo visiškai jokio laiko, o 92% aukšto rango vadovų teigia, kad jis didina jų produktyvumą. Tai iš dalies paaiškinama tuo, kad pavaldiniams įrankiai tiesiog numetami ant galvos, be rimtos krypties ir aiškumo kaip iš jų išspausti norimą išdavą.

influenceriai: Skaitmeniniai dvyniai

Daugiau nei 60% influencerių teigia patiriantys perdegimą, o pinigų, įtekėsiančių į kūrėjų ekonomiką per artimiausią dešimtmetį išaugs nuo $314 mlrd. iki daugiau nei $2 trln. Kaip juos visus pasiimti? Laimei, kaip ir viskam, atsaku tampa DI. Didieji influenceriai vis dažniau licencijuoja savo atvaizdą, kad būtų kuriami jų “skaitmeniniai DI dvyniai”, galintys jų vardu vykdyti brendų partnerystes ir kurti turinį. YouTube jau leidžia kūrėjams naudoti DI klonus šortsams, Peacock skaitmeninė televizija giriasi laidų vedėjo Andy Coheno klonu savo programėlėje, o tokios platformos kaip HeyGen kūrėjams žada, kad jiems “daugiau niekada nereikės stovėti prieš kamerą”. Daug klausimų su šia nauja sintetinių inflų banga, juk dalis jų ir taip jau vien fasadiniai. Turbūt netrukus savęs klausime ne “ar tai tikras žmogus?”, o “ar tai pakankamai tikra jo versija?” Pasiskaitykite plačiau apie tai Vanity Fair.

technologijos: Lėtai dirbantys ir greitai bėgantys robotai

Kinijoje sparčiai kuriami valstybiniai robotų mokymo centrai, kuriuose žmonės kartoja kasdienius veiksmus — atidaro mikrobangę, lanksto drabužius, valo stalą tam, kad humanoidiniai robotai sukauptų judesių duomenis. Tai pateikiama kaip platesnės Kinijos strategijos dalis: “įkūnytąjį intelektą” paversti nacionaliniu prioritetu, stiprinti technologinį pranašumą ir ruoštis ateičiai, kur robotai galėtų kompensuoti darbo jėgos trūkumą bei atlikti rutininius darbus. Robotikos tyrėjai vis dar ginčijasi, ar masinis žmogaus judesių duomenų rinkimas apskritai yra geriausias kelias į išmanius robotus — šis procesas lėtas, brangus ir nebūtinai efektyviausias, kai tuo pat metu vystomi alternatyvūs metodai, tokie kaip simuliacijos ar duomenų rinkimas iš jau dirbančių robotų.

Kitose Kinijos robotikos žiniose: humanoidinis Tiangong Ultra sutriuškino žmones pusmaratonio bėgime. Man šis video kelia didžiulį stresą ir aš greičiau projektuoju ginkluotą Tiangong Ultra lekiantį į taikinį mūšio lauke, nei finišuojantį Olimpiniame stadione.

brendai: Spotify šiurpuliai be reklamų

Siekdami priminti, kad Premium lygio mokantieji klausytojai nesusiduria su reklamomis, Spotify lauko REKLAMOS stenduose rodo pertrauktus pašiurpimus, žąsies odą, ašaras. Reklama prieš reklamą yra hmmm, bet vizualiai — tikras džiaugsmas. {agentūra: Machine_}

P.S.

Užuot jums ilgai pristatinėjęs savo kito mėnesio paskaitą apie mūsų vartotojiškų smegenų triukus, nusprendžiau vieną iš dvidešimt dviejų istorijų paversti video. Spustelkite ir susipažinkite su susimovimo efektu.

Pranešimas — gegužės 19 d. Bilietai ir informacija — jau dabar.

PENKI SVARBŪS KĄSNIAI

tendencijos, 8 iš 9: Pasitrauk, DI ieško

(tęsiu savo metinio “Tendencijų raporto” santraukas. #1: “DI terapija", #2: “Daugiau IRL”, #3: “Nepatogu ir gerai”, #4 “Siutalas”, #5 “Sulėtėti”,#6 “Robotarnai”, #7 “Kjūtifikacija”)

Agentinis DI atsineša kur kas daugiau nei atsibodusį pavyzdį, kaip jis už tave pirks keliones. Šiemet vis gausiau kalbamės apie revoliucingą interneto perrikiavimą ir kokia vieta jame tenka brendams.

Dešimtmečius vartotojų sprendimų priėmimas sekė nuspėjamą schemą: rinkodara kūrė paklausą, mažmenininkai kontroliavo prieinamumą ir žinomumą, o jų valdomos lojalumo programos laikė pirkėjus ranka pasiekiamus. Agentinės komercijos realybėje ši logika subyra. Atradimas nebėra priklausomas nuo lentynos parduotuvėje, ar paieškos reitingo — jis priklauso nuo to, kokius duomenis algoritmas gali matyti, perskaityti ir laikyti patikimais.

Artėja dvi apsipirkimo misijos, kuriose CX (vartotojo patirtis) susitinka su AX (agentine patirtimis): du veikimo modeliai ne konkuruos, o sluoksniuosis ir kis pagal vartotojo intenciją. Agentai tvarkys patogumo misijas — tikrins likučius, lygins kainas, papildys būtinas prekes, o sandoris bus greitas ir beveik nematomas; tai galios net prabangai, kai, pavyzdžiui, konkretaus dizainerio batų reikia per kelias valandas. Tuo metu patirties misijas ir toliau lems žmonių kuriamas pasakojimas, įkvėpimas ir smalsumas — nuo rankinių apžiūros atostogų metu iki gurmaniško apsipirkimo.

Kaip sako Golin pasaulinis duomenų ir analitikos vadovas Jonny Bentwood: “Žmonės perėjo nuo nulinių paspaudimų rezultatų prie nepažįstamo šališkumo — jie tiesiog priima pirmą atsakymą, kurį pateikia DI.” Generatyvinis DI ne ieško internete — jis sukompiliuoja internetą. Nevertina autoriteto — tiesiog skaito, kas prieinama. Paklausk “kokie geriausi bėgimo bateliai?” ir jis nebūtinai rinksis recenzuotus, pagrįstus duomenis, o veikiau tą brendą, kuris dominuoja naujausiuose pokalbiuose (rašiau, kad mėgsta YouTube ir Reddit). Aktualumas ir naratyvas valdo.

Bentwood mano, kad pasekmės rinkodarai yra egzistencinės. “Pereiname nuo paieškos ekonomikos prie DI reputacijos ekonomikos, kurioje DI formuoja ir dalijasi nuomonėmis apie įmones. Jūsų brendo vertė nebebus matuojama žinomumu, ar sentimentu — ją lems tai, kaip autoritetingai ir kaip dažnai DI sistemos jus cituoja kaip atsakymą.” Reklamuotojai turi pereiti nuo dėmesio pirkimo prie algoritminio pasitikėjimo uždirbimo, nuosekliai teikdami autoritetingą turinį per daugybę sąlyčio taškų ir užklausų. Brendai, suprantantys DI citavimo modelius, gali save pozicionuoti kaip pirminį tiesos šaltinį.

ChatGPT giriasi, kad pradeda įsrieginėti reklamą šalia savo atsakymų. Ir, žinoma, OpenAI ramina, kad įtakos DI atsakymams jos neturės. Zoë Hitzig/NYT šiaušiasi: “Vartotojai bendrauja su prisitaikančiu pašnekovu, kuriam jie atskleidė pačias intymiausias savo mintis. Žmonės pokalbių robotams pasakoja apie savo medicinines baimes, santykių problemas, įsitikinimus apie dievą ir pomirtinį gyvenimą. Reklama, paremta tokiu archyvu, sukuria galimybę manipuliuoti vartotojais taip, kaip mes dar net neturime priemonių suprasti.”

Brendams ši tema klaikiai svarbi. Naujoji aktualumo taisyklė? Autoritetas nugali triukšmą. DI paieškos amžiuje išgyvens tie, kurie užsidirbs pasitikėjimą per aiškumą, faktus ir įrodymus.

Jei praleidote, pilna paskaita — čia. Mokantieji už prenumeratą ras ją praėjusiame numeryje dykai.

dirbtinis intelektas: Ką darysim, kai neįpirksim ChatGPT?

Neseniai klausiau DI įrankių, kiek jie turėtų kainuoti mėnesiui, jei OpenAI, Anthropic, ar Google turėtų iš jų prenumeratorių būti pelningais. Su labai daug papildomų sąlygų gavau: ChatGPT 69€, Claude 50€, Gemini 200€ ir daugiau. Žinoma, ne visų verslo modeliai identiški, jie turi daug kitų pajamų, o ir konversijos smarkiai skiriasi, bet neabejotinai modeliai prie tokių vartojimo kiekių kol kas yra dotuojami investitorių (ar gilių Google kišenių) pinigais.

O klausiau, nes Claude tėvukai Anthropic tyliai įvedė piko valandų daugiklius, dėl kurių per JAV darbo valandas (15:00 – 21:00 mūsų laiku) sesijų limitai išdega greičiau. Ir prasidėjo panika ir begalybiniai reddituomenės pasipiktinimai staiga išeikvotais tokenais. Pats lygiai taip viduryje vieno darbo sustingau — pasirodo, mano mokamas planas nieko vertas, tiksliau, per mažai mokamas. Patarimų, ką daryti, rasite ankstesnėje nuorodoje, bet tuo pačiu čia iškyla kitas niežulys: o kas bus, kai DI įrankiai brangs tiek, kad daliai mūsų taps neįperkamais ir reikės grįžti prie darbų, kuriuos taip saldžiai delegavome?

Psichopatiškai finansuojamas DI greitkelis toks patrauklus, kad išties nėra kada apie tai susimąstyti — viską vien atidavinėjame lyg į krosnį, ar šiukšliadėžę. Bet o jei teks pasiimti atgal? Ar vėl būsime savo infogeismų šiukšlininkais, ar sau kaip tik pasiliksime tik sunkiasvorius klaustukus? Nekalbu apie darbo apmokamas prenumeratas, bet labiau asmeninius naudojimus ir jų ribas. Kokiu mėnesinis mokestis darysis skausmingu?

brendai: Triukšmas, bet ne poveikis

Kovą įvyko viena kvailesnių didelio masto vagysčių: kažkokie prietrankos nudaigojo KitKatų prikrautą fūrą. Išvažiavo iš Italijos į Lenkiją su 400 000 batonėlių ir nebeatvažiavo. Gamintojas prisiekinėjo, kad čia ne bajeris ir ne savireklama (CMO Waelas Jabi pasiguodė: “mano rinkodara ne tokia gera”), o gausybė brendų supuolė pasinaudoti sukilusia dėmesio banga.

Contagious rėžė tiesiai: tikrieji nusikaltėliai yra ne šokovagys, o brendų vadovai. Beveik visos reakcijos buvo vizualiai ir savo turiniu identiškos (žr. paveiksliuką). Dešimtys brendų pasiskelbė nekaltais, o kiti — kaltais, treti kalbėjo, kad pertrauką kol kas galima turėti su jų produktais/paslaugomis. Sunil Bajaj tęsia: “Nemaloni tiesa ta, kad mes, rinkodarininkai, pirmą kartą susiduriame su egzistencine grėsme: DI kasdien tampa vis geresnis, greitesnis, stipresnis ir pigesnis. Todėl mūsų industrijos rezultatai šiandien vertinami kaip niekada akylai ir mes negalime sau leisti vidutiniškumo – puvėsio, kurį visi rinkodarininkai turėtų išpjauti iš savo organizacijų.” Pritariu jam — bet matydamas rinkodaristų tingumą, ar, dar greičiau, nesugebėjimą, gal net džiaugiuosi, kad dalis jų bus užkeista mašinomis.

auditorijos: Nėra nieko blogiau už cringe

Cringe yra bandymas išversti talpų žodį “cringe”. Bet nieko patogiau už “gėdą” po ranka nėra. Stiprumo dėlei sakyčiau “gėdų gėda”. Bet kuriuo atveju Z karta raukosi iš nejaukos: Yahoo/YouGov apklausa rodo, kad daugiau nei pusė respondentų (18–29 m.) vengė laisvai reikštis internete, bijodami pasirodyti gėdingais, 55% sako, kad tai jiems sutrukdė emociškai atsiverti kitam žmogui, 38% — pakviesti ką nors į pasimatymą, 35% — imtis savo pomėgių, o 19% — priimti profesinę galimybę.

Trys citatos iš persigėdinusiųjų. Charlie: “Vengiau dalintis dalykais su draugais ir šeima, nes bijojau pasirodyti cringe. Dažnai nutikdavo taip, kad mano asmeninė aistra tam dalykui tiesiog užgesdavo, ir imdavau jaustis keistai, kad man tai apskritai kada nors patiko.”

Ana: “Vos tik save parodai viešai, atrodo, kad vaikštai ant kiaušinio lukštų. Tarsi turėtum iš anksto numatyti, kaip kas nors iškraipys tavo žodžius, ar klaidingai supras tavo veiksmus, ir kartu vis tiek dar bandyti būti autentiška.”

Tyleris sako: “Šiais laikais niekas iš tikrųjų neišnyksta… privačios akimirkos per tris valandas gali virsti 12 milijonų peržiūrų TikToke.”

Sena kaip pasaulis daina: nebūti atstumtiems (pritapti) jauniems yra svarbiau nei autentiškumas (kuris yra vertingas, bet perdėm rizikingas), o technologijos visa tai dabar atsuko ant 11: slyst ir nukrindžėsi iki dugno.

skaičiai: LinkedIne geriausiai sekasi .pdfams

Neseniai susigalvojau pradėti gausinti video turinio savo Instagramo paskyroje, po to planavau pernaudoti jį ir LinkedIne. Pasvajok — per metus video turinio peržiūros karjeristų soctinkle krito net 36%. Neina, nors ir šoktum kaip Rosalia. Konservatyviame LI valdo .pdf pavidalu pateikiamos apžvalgos, paaiškinimai, patarimai. Tinklo naudotojai griežia dantimis, norėdami gauti kuo daugiau naudų, pamokų ir anabolikų darbiniams raumenis, o pastarasis formatas tai išpildo geriausiai. {Social Insider}

NAUJAS PRANEŠIMAS

Neįtikėtina, kokie mes, vartotojai, lengvai išraškomi. Elgsenos ekonomistai teigia, kad esame įfarširuoti išankstiniais nusistatymais, prielankumais, ar silpnybėmis. O brendai tą sėkmingai išnaudoja. Tad kodėl nepakėlus kapoto ir nepažvelgus, kaip veikia principai, nulaužiantys vartotojų pinigines?

Per dvi valandas supažindinsiu su 22 išvyniotais pavyzdžiais, kuriuos galėsite pritaikyti savo brendams, kainodarai ir verslo sprendimams.

Išeisite su praktiniu perpratimų (lietingliškai: hekų) rinkiniu ir atšviežintu žvilgsniu į tai, kodėl žmonės renkasi tai, ką renkasi.

Pranešimas aktualus tiek dirbantiems su brendais, ar auditorijomis (verslams, agentūroms, laisvai samdomiesiems), tiek brendų rankų miklumu besidomintiems smalsuoliams.

“Ko nori vartotojai: 22 sėkmingų brendų naudojami elgsenos mokslo atradimai”, gegužės 19, 120 min., per Zoom. Bilietai — karšti.

PENKI SVARBŪS KĄSNIAI

tendencijos, 7 iš 9: Kjūtifikacija

(tęsiu savo metinio “Tendencijų raporto” santraukas. #1: “DI terapija", #2: “Daugiau IRL”, #3: “Nepatogu ir gerai”, #4 “Siutalas”, #5 “Sulėtėti”,#6 “Robotarnai”)

Slėpdamiesi nuo gyvenimo lyg švitrinio popieriaus, šokame į pliušinį pabėgimo kambarį su neišsemiamu, infantiliu mielumu ir tikrai minkštomis sienomis.

Prieš beveik dešimtmetį išsivadėjusias Vakarų berniukų ir merginų grupes spėriai anihiliavo redbulio padauginę K-pop fabriko kareivėliai. Jiems iš paskos į mūsų stotis atvyko Azijos kultūros prikrauti traukiniai-kulkos. Nuo maistų iki serialų, nuo grožio priemonių iki mikro prekybcentrių. Pamažu ta Kitoji ir Keistoji popkultūra ėmė tapti dominuojančia. Mimetiškas soctinklų malūnas išsuko viską, ką kadaise laikėme Anų Kraštų Egzotika: smagūs, kreivi, nesuprantami, nejaukūs ir, žinoma, infantilūs dalykai.

Bet įdomioji dalis, kad rimtai užsikrėtę paaugliai kjūtifikaciją perdavė suaugusiems: mano stebimoje eilėje prie Labubu stumdėsi visi amžiai, o vyresnieji mielamonstrus pirmiausiai pirko sau. Beje, apsidžiaugusieji, kad labubai praeina, nusiminkite: ruošiamas Labubu filmas.

Kjūtizmu serga ir aukštosios mados brendai, gamindami prisegtukus prie tašių ir kitą velniavą, bendradarbiaujama su pliušinukais Jellycat, šalia prabangos parduotuvių atidaromi žaislų concept-store’ai. Vien JAV suaugusiesiems skirtų žaislų (būtent žaislų, ne sekso prekių) pardavimai per metus išaugo 18%. Žaislų pirkimas sau auga ir tarp Europos tėtušių ir mamušių.

Vaikų pamėgtos “paslapčių dėžutės” (“blind box”/“mystery box”), kai perki nežinodamas, kas bus viduje, kuriamos ir suaugėliams. O pastarieji dar viską paekstremalina: Japonijoje vyriausybė pareikalavo nutraukti McDonald’s bendradarbiavimą su Pokémon, nes vartotojai masiškai pirko patiekalus vien dėl prizų, o pats maistas būdavo išmetamas. “Kjūt” jau ir finansuose: Annie Joy Williams, rašydama į The Atlantic, nukalė terminą “cute debt”, kad apibūdintų mielas skolytes, kuomet gauni daiktą dabar, o dalytėmis sumoki vėliau.

63% respondentų (“Dentsu Creative Quantitative Research”, 2025) sutinka, kad “mieli produktai ir pakuotės suteikia man labai reikalingo džiaugsmo”. Šis rodiklis pakyla iki 77% tarp Z kartos ir 76% tarp milenialsų.

Brendai, turintys istorinių talismanų ar atributikos, gali išnaudoti dėkingas galimybes juos atgaivinti, kartu sėkmingai pasinaudodami nostalgijos tendencija. Žinoma, juos galima staigiai įsteigti nuo nulio. Vartotojai alksta personažų, kolekcionuojamų objektų ir ryšio. Atšiauriame pasaulyje, brendai, galintys išspausti šiltų emocijų, gauna papildomų simpatijos taškų

Jei praleidote, pilna paskaita — čia. Mokantieji už prenumeratą, scroll-scroll iki laiško galo ir iškart galite žiūrėti.

soctinklai: Meta ir kiti sensacingai nubaudžiami už priklausomybės sukėlimą

Istorinis sprendimas: Meta ir YouTube (Google) buvo pripažintos atsakingomis už sąmoningai priklausomybę keliančius produktus.

Pirmas toks patenkintas ieškinys svarbus ne dėl žalos dydžio, o dėl toli siekiančių perspektyvų. Jei jo savo galingais teisiniais ištekliais ginkluotos korporacijos nenuskandins apeliacijų pelkėse, iš paskos pasipils tūkstančiai kitų.

Big tech neliečiamybės era baigiasi, ploja vieni. Dabar mus dar labiau seks, gūžčioja kiti.

Visgi, jau seniai rašiau, kad, priešingai, nei viešai atsimojuoja Meta, TikTok, Google ir kiti, tai nėra neutralios platformos. Turinio atvaizdavimo algoritmas naikina įsivaizduojamą neutralumą. O kur visokie nutekinti vidininiai dokumentai, kur čepsima, kiek video parodymų reikia, kad vartotoją prisitrėkštum prie ekrano neatitaisomai.

Gengas ginasi, maždaug, mes negalime atsakyti, ką Valdonė iš Kelmės įkels. Ir iki šiol gyvenimus susivariusieji nieko ir nepešdavo. Šio ieškinio gudrybė buvo įžengime į naują teisinę teritoriją: soctinklų programėlė gali sukelti priklausomybę ir kenkti žmogui. Objektas ne pats turinys, o platformos dizainas, skatinantis prilipimą.

Socmedijos paralelės su tabako industrija įsibėgėja. Pridėkime prie to ir vis gausėjančius miestų ir valstybių soctinklų naudojimo ribojimus vaikams, ir turime rimtus argumentus teigti, kad svaresnės, tiek piniginės, tiek teisinės, tiek vartotojų patirties dizaino pasėkmės, jau čia pat.

istorija: Kaip buvo pristatytas ir patvirtintas Maximos logotipas

Kadaisinis mano kolega, dizaineris Lukas Ruškys pasidalijo smagiu įrašu, kaip kūrybvadovaudamas MAP Advertising agentūrai pristatė Minima, Media, Maxima logų sprendimus ir kaip patvirtinto varianto klaidų iki šiol niekas nepataisė.

socialinė iniciatyva: Paskambink seniukui

Koks prasmingas, tegul ir kol kas nedidelės apimties gestas: prie Bostono universiteto įrengiamas geltonas gatvės telefonas, tiesiogiai sujungtas su senjorų būsto bendruomenėje Rine, Nevadoje. “Zoomeris” pakelia ragelį ir yra sujungiamas su “boomeriu”. Projektą sukūrė biotechnologijų bendrovė Matter Neuroscience, tirianti, kaip paprasti, analoginiai kontaktai galėtų padėti spręsti vienišumo problemą. Abejose amžiaus spektro kraštuose esantieji jį išgyvena. Reikia tokio ir mums. Man ypač patiko skaidrės, kuriose aprašoma, kaip techniškai jie tai įgyvendino ir kiek viskas kainavo. Daugiau socialinių projektų galėtų pakelti savo kapotus ir parodyti kaip atrodo jų procesai.

skaičiai: Linksmesnio ko nors? Ką jaunieji sako apie naujienų vartojimą

Kai jaunuomenė (18-24 m.) ieško žinių, jie tai pirmiausiai daro socmedijoje ir tada naujienų kūrėjai smarkiai lenkia žiniasklaidos organizacijas kaip pirmasis šaltinis (51% vs. 39%). Maždaug pusė jaunų žmonių mano, kad naujienų žiniasklaidai svarbu juos “pralinksminti” ir “padėti jiems geriau jaustis pasaulio atžvilgiu”. 19% įsitikinę, kad žiniasklaida šio lūkesčio visiškai nepateisina. Pagrindinė priežastis, dėl kurios visų amžiaus grupių žmonės apskritai vengia naujienų, yra ta, kad jos “slegiančios”. {Reuters Institute}

DOVANA PALAIKYTOJAMS

Nemokama “Didžiojo Tendencijų Raporto” peržiūra

Dar vasarį suskubusieji išklausė mano jau šeštąjį, “Didįjį Tendencijų Raportą”. Gabaliukais jį aprašau kiekviename numeryje, ar pasakoju įmonėms ir organizacijoms. Laikas atsidėkoti ir mokantiesiems už prenumeratą palaikytojams — žadėtasis pilnas, dviejų su trupučiu valandų pranešimas paruoštas peržiūrai. Stebuklas: jo mokama peržiūra kainuoja daugiau nei visa metinė prenumerata. Tad atsipirkimas — akimirksninis. O kur dar kitos naudos! Ačiū ir geros peržiūros.

Read more

PENKI SVARBŪS KĄSNIAI

tendencijos, 6 iš 9: Robotarnai

(tęsiu savo metinio “Tendencijų raporto” santraukas. #1: “DI terapija", #2: “Daugiau IRL”, #3: “Nepatogu ir gerai”, #4 “Siutalas”, #5 “Sulėtėti”)

Mokslinės fantastikos kūriniuose apstu dėmesio humanoidams ir jų įtikinamai veikiančiuose kūnuose įtupdytoms DI sieloms. Siela palauks, o mūsų artimame horizonte — įvariausi robotarnai.

Pirmasis jų — antropomorfinis Neo, anonsuojamas jau šiems metams. Testinė jo versija kainuoja $20000 ir, vos išpakuota, galės palaikyti duris, kažką atnešti ir veikti “nestruktūruotoje namų aplinkoje”. Tiesa, pats vienas jis vargiai dar ką darys. Nuotoliu Neo stebės ir, kai to prireiks, valdys operatorius. Stebint pristatomąjį video atrodo, kad lėtapėdžiam Neo yra 92-eji ir jis atsigaudinėja po antrojo insulto. Būkime kantrūs, progreso žingsniai pradžioje būna netvirti.

Šiųmetėje CES parodoje ištransliuota daug naminio roboptimizmo: LG CLOiD žadėjo “zero labor home” (“namai be darbo”) išsipildymą. Kinų naminukas Onero H1 priminė apsauginį, sukryžmintą su kavos aparatu. O kur dar siurbliai, kurie jau laipioja laiptais, ar žmogiškąjį lankstumą žadanti SharpaWave ranka.

Visgi, didžiausias humanoidinių robotų poveikis bus juntamas gamyboje. Hyundai Motor Group ateities strategijų komandos vadovas Seunghyun Woo ramina: “Robotai pirmiausia turi įrodyti savo vertę gamykloje — tik tada jiems bus leista atlikti namų ruošos darbus.” Artimiausios galimybės slypi ne robotuose, kurie mėgdžioja žmones, o tuose, kurie papildo, ar pakeičia žmonių darbą pramoniniu mastu.

Dar viena robotarnų rūšis, robopavežėjai, jau rieda tarp mūsų ir su mumis. Bevairuotojai Waymo taksi nuvažiavos milijoną kilometrų ir paskelbė apie įspūdingus saugumo pasiekimus. O tada apie tarptautinei plėtrai iš investuotojų surinktus $16 mlrd.

Brendams pamoka tokia: nebūtina galėti kažką padaryti dabar, afišuokite kategorijos, ar produkto ateitį. Tai — itin galimybiškas būdas pakelti dabar parduodamų produktų vertę, kurti išskirtinumą, generuoti dėmesį. “Štai kas bus rytoj…” yra viena galingiausių pasakojimo pradžių. Deja, lietuviški brendai tokių pasakojimų vengia.

Jei praleidote, pilna paskaita — čia. Mokantieji už prenumeratą, nejudėkite, kitą savaitę jums persiųsiu nemokamą paskaitos peržiūrą.

auditorijos: “Oskarai”, “Grammy”, “Mama” skanesni po kąsnelį

Kalba apie šviežiai išsiskleidusius “Oskarus”, bet tinka ir visiems kitiems apdovanojimų šou, sakyčiau, net ir Lietuvoje. Tiesioginis žiūrėjimas jaunai auditorijai jau kuris laikas nebėra pagrindinė “įvykio” patyrimo forma. Pažiūrėkite šitą AdWeek grafiką, nujotą iš Prof G naujienlaiškio:

Jaunimas vis dar žiūri šiuos renginius, tik vis labiau ne per teliką, o kaip iškarpas savo telefonuose (~70% 16-24-mečių amerikiečių vietoje ilgavalandinių transliacijų renkasi jų fragmentus). Ir tai ne vien apdovanojimai, net sporte tik 31% 18-24-mečių sporto sirgalių žiūri tiesiogines pilnos trukmės rungtynes (palyginimui: išsamią versiją žiūri net 3/4 55+ sirgalių).

Kas laukia apdovanojimų ceremonijų? Scott Galloway sako, kad ateitis priklauso patirtiniams renginiams. “Oskarų” organizatoriai pakvietė jį pagelbėti, ką daryti su smunkančiais reitingais. Jo du centai: “Turėtumėte organizuoti tiesioginius “Oskarų” žiūrėjimo vakarėlius visame pasaulyje su aspiraciniu svečių sąrašu — influenceriai, aktoriai ir kas tik ne. Ir imti iš brendų krūvą pinigų už rėmimą.” Žmonės mokėtų nemažus pinigus už galimybę ateiti į puikų vakarėlį, pasipuošti, jaustis fantastiškai ir sutikti matomų veidų.

brendai: Šlovė yra viskas

Mano mėgstamas parūgęs agurkas, vardu Bobas Hoffmanas buvo pridusęs, bet dabar atsigavo ir kone kas savaitę autoritetingai parėkia. Jis vėl šaukia, kad svarbiausias dalykas, kurį reklama gali padaryti, nėra nei pozicionavimas, nei brendo prasmė. Visa tai tik rinkodarininkų svajonės, nes vartotojams brendai rūpi gana skystai. Sustabdyk žmogų gatvėje ir paklausk, kuo skiriasi BMW nuo Mercedes — atsakymas neturės nieko bendra su tuo, kas parašyta tų kompanijų strateginiuose dokumentuose. Tikroji reklamos vertė — žinomumas. Šlovė. Žmonės perka autopilotu iš brendų, kurie jiems pažįstami ir patogūs. Visa ta begalinė strategijų, pezalų ir pozicionavimo biurokratija agentūrose dažniausiai yra tuščias darbas — tikrai gera kūrybinė idėja beveik visada yra geresnė strategija nei bet kokia strategija. Todėl, rėžia jis, “jei būčiau CEO, pakviesčiau agentūrą ir duočiau trijų žodžių briefą: padarykite mus žinomais”. Nuo savęs pridėčiau “žinomais prasmingai”, tai yra, ne tiesiog žinomais (tai gana lengva), bet žinomais į temą (sunku, bet dirbama brendo naudai). Būtent tokią New! agentūros mantrą iki šiol nešiojamės kaip pamatą savo darbams.

kampanijos: Pagaminta iš žmogaus

Kripto prekybvietė Coinbase per “Oskarus” išstojo su kripto prekybvietė Coinbase per “Oskarus” išstojo su klipu, kuriame simsiškas herojus-ofisiūnas išsiveržia iš suvaržytos žaidimo aplinkos į laisvę. Visa tai lydi vyrosferos G-tašką stimuliuojantis pažadas “Your Way Out Of Their System”.

Bet čia tik pirmoji kampanijos pusė, antroji, nemažiau svarbi nei pats klipas, yra kaip jis buvo padarytas. Būtinai pažiūrėkite. Režisieriaus Oscaro Hudsono rankdarbiška magija ir beveik be efektų atkurtas žaidimo pasaulis net šiurpulius paleidžia. Toks klipas laisvai galėjo būti DI kūdikiu, bet neįtikėtinos pastangos ne tik rodo, kad su žmogumi smagiau, tačiau ir papildo brendo pažadą — išsiveržk iš sintetiškai sukonstruoto žaidimo, išlaisvėk ir būk savimi. {Agentūra: Isle Of Any}

skaičiai: Kas mus gąsdina ir džiugina DI

Claude tėvai Anthropic apklausė 81000 respondentų 159 šalyse apie jų dirbtinio intelekto baimės ir lūkesčius. Lietuviai yra vos vos optimistiškesni nei Baltijos kaimynai ir atitinką pasaulio vidurkį — 67% pozityvų sentimentą. O apačioje — grafikas apie tai, dėl ko labiausiai nerimaujama: informacijos nepatikimumas, darbų netekimas, žmogaus rolės supasyvinimas ir, galiausiai, protinė atrofija.

PENKI SVARBŪS KĄSNIAI

tendencijos, 5 iš 9: Sulėtėti

(tęsiu savo metinio “Tendencijų raporto” santraukas. #1: “DI terapija", #2: “Daugiau IRL”, #3: “Nepatogu ir gerai”, #4 “Siutalas”)

Atrodo, kad daugiau informacijos dienoje sugrūsti nebeįmanoma, bet mes vis dar įsigudrindame įfarširuoti save begaliniu turiniu. Kaip su juo kovoti? Įjungiant tyčinio palėtinimo rėžimą.

Akivaizdėja: mes visada būsime truputį nepripildyti, nepasitotinę, neprižiūrėję. Tad gal reikia elgtis net radikaliau — ne tik susitaikyti su neaprėpiamybe, bet ir dar labiau ją atstumti? Daryti viską lėčiau, vartoti nuosekliau, su mažu pralaidumu.

Toli gražu ne visi lėtėja, bet dalis (sulėtintų) judesių tai atliepia: turistinės vietos ima orientuotis į lankytojus, kurie tenori mažų stimuliacijų, kuriems komfortas, kontrolė ir prieinamumas svarbesni už adrenaliną (“nuvarėm į Romą, skaniai pavalgėm, matėm Trevi ir kažkokioje parodoje buvom, viskas”). Kinijoje ši tendencija įgauna ypač išradingas formas. Anji apygardoje pristatytas naujas lėtas bungee šuolis, leidžiantis turistams švelniai nusileisti žemyn, o ne kristi laisvu kritimu —siurrealus ramybės ir jaudulio derinys.

O kur dar “tamsieji pabėgimai” — keliavimai pabūti tamsoje. Tamsa skatina melatonino gamybą, inicijuoja gilų poilsį ir meditaciją, gali aktyvuoti parasimpatinę nervų sistemą bei skatinti ląstelių atsistatymą. “Within—The Ultimate Darkness Retreat” (Lenkija) orientuojasi į pasiturinčius lankytojus, siūlydamas prabangų apgyvendinimą ir aukšto lygio virtuvę. Tuo tarpu, Kolumbijos “Arcobaque Darkness Retreat” renkasi asketiškesnį ir dvasingesnį kelią, paremtą senovės majų ir tibetiečių praktikomis.

Ne tik lėtyn, bet ir senyn, tik kokybiškai. JAV gerontologė Kerry Burnight sukūrė terminą “joyspan” ir aprašė keturis psichologinius principus sėkmingam senėjimui: augti, jungtis, prisitaikyti ir duoti. Ilgesnio ir kokybiškesnio gyvenimo temą taip pat nagrinėja Graikijoje vykstantis “Euphoria Retreat Wellbeing Festival”. Jo tema — menas gyventi gerai ilgiau.

Brendai irgi gali šokti ant šios lėtos bangos: kultūra persikalibruoja nuo perkrovos prie sąmoningumo. Dalis auditorijos renkasi žmogiškumą vietoje DI automatizacijos, kuravimą vietoje triukšmo. Norėdami užmegzti ryšį šiame naujame kontekste, brendai turi iškeisti dėmesio nulaužinėjimą į įsiklausymą.

Jei praleidote, pilna paskaita — čia. Mokantieji už prenumeratą, netrukus jums persiųsiu nemokamą paskaitos peržiūrą.

DI: Dabar aš galiu dirbti… daugiau

Lenda vis daugiau tyrimų, svarstymų ir išvadų, nustembančių, kad žmogui davus našumą gerinantį įrankį, jis nebaigia darbo dienos anksčiau, nesiima daugiau atostogų, ne, jis dirba DAR daugiau.

Kalifornijos universiteto tyrėjos nagrinėjo, kaip generatyvinis DI pakeitė darbo įpročius ~200 darbuotojų turinčioje technologijų įmonėje. Per aštuonis stebėjimo mėnesius jos nustatė, kad DI paintensyvino darbą trimis būdais:

Užduočių plėtra. Žmonės pradėjo atlikinėti kitų darbus. Produktų vadovai rašė kodą. Tyrėjai ėmėsi inžinerinių užduočių. DI nepažįstamus darbus pavertė prieinamais.

Išsitrynusios ribos. Darbuotojai DI paskatavo (lietingliškai: “promptino”) per pietus, susitikimų, ar kitų darbų metu. Kai kurie prieš atsitraukdami nuo stalo išsiųsdavo “dar vieną promptuką”, kad DI dirbtų, kol jie trumpam gers kavą.

Daugiaveika. Darbuotojai vienu metu laikė paleistas kelias DI pokalbių gijas, rašė kodą, kol DI generavo alternatyvas, ir grįždavo prie seniai atidėtų užduočių, nes DI galėjo jas tvarkyti fone. Jausmas, kad turi sintetinį kolegą, kūrė pagreitį, bet realybėje tai reiškė nuolatinį šokinėjimą tarp kontekstų ir augančią atvirų užduočių krūvą.

patarimai: Užrašyki savo (brendo) ketinimus

Strategas Alexas Morrisas pateikia paprastą teiginyną, kurį reiktų užpildyti prieš kiekvieną projektą. Tinka tiek brendų komandoms, tiek solo darbams. Jis rašo, kad labai lengva nuslysti į neaiškumą, ką mes čia darome ir ko siekiame. Todėl štai keturi sakiniai, kuriuos reikia pratęsti: ✺Šio darbo tikslas yra ______. ✺Kad tai pasiektume, mes ________. ✺Mano vaidmuo procese yra _________. ✺Tai laikysime sėkme, jei _______. Neįtikėtina, bet visi, ar bent dalis šių klausimų atiduodant darbus patogiai nutylimi, o juk kiekvienas yra svarbus sprendinio kokybei.

brendai: Ne klaidos, o savybės

O jei į brendo trūkumus žiūrėti ne kaip į problemas, kurias būtina slėpti ar taisyti, o kaip į potencialų strateginį turtą, kurį galima perrėminti ir paversti pranašumu? Ideas We Love siūlo žvilgterėti į žymius brendų veiksmus ir pagal tai pamodeliuoti savojo brendo išstojimus. Chupa Chups sunkiai išsilupa. Tad agentūra BBH London sukūrė praktiškai neišlupamą ledinuko įpakavimą. Guinness lėtą alaus įpylimą sustiprino brendo mantra — geri dalykai tenka tiems, kas lukteri. Angostura Bitters tyčia netaiso savo per didelės etiketės. Marmite pošlykštis skonis (kitiems jis — puikus) padiktavo nekentėjų/mylėtojų kovos ir puikiausią kūrybinę platformą. IWL pateikia ir 2X2 trūkumų dramatizavimo matricą bei primena: kai briefas prasideda sakiniu “problema ta, kad vartotojai mūsų brendą suvokia kaip X”, verta klusterti, ar tas iksas tikrai yra problema. Kartais būtent tai, kas atrodo kaip silpnybė, gali tapti išskirtinumo, rituališkumo, ar atpažįstamumo šaltiniu. Pirmyn, keistuoliai.

kampanijos: Reikalas — KitKat — kitas reikalas

Jau kelintas, minimalistinis brendo ikonizavimosi pavyzdys. Pertraukėlių čempionas KitKat (“Have a break, have a KitKat”) tarp įvairių reikalų, pavyzdžiui, pptuškės skaidrių gaminimo, įterpia save lyg jungiamąjį brūkšnį. Mintis paprasta: maža KitKat pertrauka visur ras vietą. {Courage}

skaičiai: DI kėsinasi pakeisti 65% rinkodaros darbų

Anthropic išleido DI poveikio darbo rinkai apžvalgą ir didžiausias grėsmes patirsiančiųjų lentynoje itin aukštai tupime mes, rinkodaristai. Galime pasilyginti su aplinkinėmis specialybėmis ir imti pavydėti, tarkime, barmenams.

Reivas su perpus perpjautu prijusu

Penktadienį, kovo 20 d., vyks man svarbiausia diskoteka šiemet ir joje Vaikinai Iš Padorių Šeimų gros iš… Toyota Priuso. Taip, tiesiai klubo gallery_1986 scenoje bus patiektas mylimiausias tautos pavežėjas. Tuo pačiu, lenkiamės iki žemės prieš Ovoko, kurie šią nesąmonę pavertė sąmone ir surado, įgijo, perpjovė ir perdavė mums pusę prijuso. Nuotraukose matote kaip jis gabenamas liftu į klubą, iškraunamas ir keliauja link DJ pulto, kur jus ir pasitiks. Primenu, kad ramiausiai bilietus turėti iš anksto, bus lengviau koštis pro žmonių gausybę. Durys nuo 23:00. Daugiau info — čia. Daugiau reivo — ten.

PENKI SVARBŪS KĄSNIAI

tendencijos, 4 iš 9: Siutalas

(tęsiu savo metinio “Tendencijų raporto” santraukas. #1: “DI terapija", #2: “Daugiau IRL”, #3: “Nepatogu ir gerai”)

Jei šiųmečius tendencijų raportus sutrauktume iki dviejų emocijų, jos būtų nerimas ir perkrova (žr. grafiką apačioje). Negydomos, šios būsenos sukelia paralyžių — sąlygas hipernormalizacijai. Mes išsijungiame ne dėl nejautros, o dėl to, kad visko tampa per daug.

“Hipernormalizacija” reiškia būseną, kai žmonės žino, kad jiems brukamas melas, tačiau vis tiek elgiasi taip, tarsi juo tikėtų. Tai — sovietų santvarką menantis absoliutus cinizmas. Priešinga jam reakcija yra siutimas, pyktis, jausmų išsiveržimas.

Siutalas (adaptuoju iš angl. “Rage bait”), Oxford University Press metų žodis, yra sąmoningai kuriamas turinys, kad internete sukeltų pasipiktinimą ir taip generuotų paspaudimus.

Kultūros protestų užkurti, valdžios išprovokuoti, pernai nebesutalpinome įsiūčio ir išėjome į gatves net ir laiktyvistiškoje, neprotestuojančioje Lietuvoje. Išėję patyrėme daug atsinaujinusių, ar net naujų jausmų: bendrystę, didesnę prasmę, aktyvumo pranašumą prieš susitaikymą, o tada — naują įsiūčio bangą. Pasirodo, piktintis ir protestuoti irgi reikia mokytis.

Scott Galloway pastebėjo, kad mes radome didesnį magnetą rinkodaroje nei seksas. Tai — įsiūtis. Įsiučiu varomas žmogus limpa prie tinklo, įsitraukia, atakuoja, ginasi, grįžta ir kartoja veiksmus.

Turėjome ir siutalinės rinkodaros pavyzdžių. Aktorė Sydney Sweeney apsitempė American Eagle džinsus ir neypatingoje reklamoje buvo palydėta fraze apie turimus gerus “genes/jeans”. Genų aliuzija — giliai rasistiška. Bet sunku patikėti, kad žodžių žaismas nebuvo suplanuotas. Kampanija išsprogo, akcijos šovė aukštyn, pasipiktinimai kaupėsi, JAV prezidentas metė, kad tai karščiausia reklama. Ir galiausiai, bendri pardavimų rezultatai buvo… nuviliantys. Emocinis vertinimas pavarė žemyn. Pasirodo, siutinti — pavojingas užsiėmimas, ne bet koks žinomumas yra geras žinomumas.

Kai Brach, naujienlaiškininkas, pastebėjo: “Geriausias pastaruoju metu girdėtas mūsų kolektyvinės emocinės būsenos apibūdinimas priklauso danų antropologui Christianui Madsbjergui, kuris ją pavadino bekrypte panika (directionless panic). Tai primena arklį, kuriam įgėlė vapsva. Jis blaškosi į visas puses, bet pats nelabai žino kodėl. Kiekviena krizė reikalauja sisteminės transformacijos, tačiau mums siūlomi tik tušti šūkiai ir menki gyvenimo būdo pataisymai. Todėl įnirtingai sukame ratus tarp pasipiktinimo ir perkrovos — desperatiškai norėdami veikti, bet neturėdami jokių prasmingų kanalų tai energijai nukreipti. Bekryptė panika.”

Brendų reakcija į šią tendenciją galėtų būti tokia: ieškoti, kaip amortizuoti pyktį, nusivylimą, frustraciją. Tapti bendruomeniškesniais. Padėti, palaikyti, suteikti, kad ir mažą ramstį. Padaryti kažką naudingo.

kampanijos: McDonald’s vadas bando valgyti naują mėsainį

Vargšai didelių korporacijų vadovai. Anksčiau galėjo išvengti santykio su plebėjais ir privačiais lėktuvais ramiai skraidyti į akcininkų susirinkimus. O dabar, rinkodaros skyriaus užspausti, turi valgyti bjaurius savo pačių produktus prieš kamerą.

Internetas užputojo, kai ilgametis McDonald’s vadovas Chrisas Kempczinskis pabandė pakomentuoti savo bandymą valgyti naują Big Arch mėsainį. Medinė kalba, frazė “aš myliu šitą produktą” ir raminimas, kad juos jau valgė portugalai, iškart iššaukia WTFakus, bet labiausiai reakcijų žaibus paleido jo neįtikinamas bandymas… atsikąsti. Atbuladantis grybštelėjimas priminė penkiametį, apsimetinėjantį, kad tikrai paragavo špinatų.

Smagiai roboCEO mėsainio valgymą pakomentavo Garron Noone, sulaukęs 9 mln. peržiūrų, kurio komenatariate apsireiškė ir konkurentas Wendy’s: “they really filmed this, watched it back and STILL decided to post it”. Kiti sakė, kad vadas labai priminė klouną Krusty iš “Simpsonų”, kai šis bando vartoti savo toksiškus Krusty Burger produktus.

Pats Makas savo soctinkluose jau vadina mėsainį “produktu”. Kempczinskio Instagramo komentaruose, o, pasirodo, jis nuolat ten kažką postina, apsigyveno šimtai kitų brendų, komentuojančių valgymo feilą. Kiti vadovai rodė kaip moka kąsti (tiek mėsainį, tiek konkurentams). Gausybė žiniasklaidos reakcijų ir analizių prigeneravo dėmesio ir įdomių vertinimo rakursų.

Mano du centai: McVado video yra gėdingas ir tikrai piešia pro šoną, bet nieko blogo dėl to tokio dydžio korpui nenenutiks. McDonald’s neveikia net tokie kitiems savižudiški bajeriai kaip “mūsų vadovui neskanus mūsų maistas”. Daug kam Makas yra nukrypimas nuo kiek padoresnės kasdienos, kalorinė nuodėmė, dzin, ar ji skani glotnučius vietoje pietų geriančiam CEO. Visi žino, kad McD ne vitaminų, o tešlos ant pilvo šaltinis. Ir taip pat žino, kad milijonus gaunantys vadovai gyvena kitoje realybėje. Visas šitas šaršalas į naudą naujos kalorinės bombos žinomumui. Estimuojama, kad jo vertė jau siekia ~$18 mln. ir, manau, McDonald’s gali nemažai su tuo nuveikti: pripažinti feilą ir pasijuokti iš savęs, kviesti perfilmuoti garsųjį kąsnį ir pateikti radikaliai kitokią versiją, išnaudoti jau memizuotas frazes kampanijoje.

knyga: Danny Fotaine “Pitch: How to Captivate and Convince Any Audience on the Planet”

Konkursavimas, ar lietuvingliškai pičinimas, yra laboratorija, kurią užgožė biurokratija. Taip tvirtina Danny Fontaine, surinkęs savo ir kitų patirtis į knygą apie tai, kaip pagauti tave vertinančios auditorijos dėmesį. Maname rinkodaros pasaulyje pičai yra kasdienybė: taip laimi klientus, ir taip nusivarai nuo kojų. Nemokamai atiduoti tai, už ką šiaip jau turėtum gauti atlygį. Ši situacija nepasikeis, tad skaitau, kaip daugiau tų konkursų laimėti. Fontaine pabrėžia, kad pristatymai turi būti ne .ppt muštynės, o originalios formos paieška. “Mes privalome kurti anomalijas — kažką netipiško, netikėto ir įsimintino, kad įjungtume savo auditorijos dėmesingumą.” Knygoje detaliai apžvelgiama viską, kas sutelpa į konkursinę prezentaciją: tiek pasiruošimas, tiek pasakojimo būdai, tiek paminutinė struktūra. Autorius be anomlaijų dar pataria neturėti nuolatinio dalyvavymo konkursuose formato — jį reikia parinkti pagal klientą, rasti ir pabrėžti savo išskirtinumą, susitelkti į emocijas ir, velniai griebtų, nesigraužti dėl pralaimėjimų, nes konkursai nėra sąžiningumo varžybos.

programėlės/auditorijos: Quittr atgėdina nuo pornografijos žiūrėjimo

Štai ir programėlė, kuri už $30 per metus žada išgydyti priklausomybę nuo pornografijos. Kaip? Pasitelkdama vieną stipriausių žmogaus smegenų motyvatorių — gėdą. Jei Quittr naudotojas svarsto žiūrėti pornografiją, jis gali paspausti dažniausiai naudojamą programėlės funkciją — didelį raudoną panikos mygtuką, kuris iškart įjungia priekinę telefono kamerą ir rėkia: “Koks šįkart tavo pasiteisinimas?”, ar “Tu dėl to gailėsiesi, kaip visada”. Programėlė, startavusi 2024 m. rugpjūtį, taip pat leidžia blokuoti erotinio-porno turinio svetaines ir programėles. Iki šiol ji buvo atsisiųsta 1,5 mln. kartų ir generuoja daugiau nei $500 tūkst. per mėnesį, nors ją sukurti prireikė vos dešimties dienų. New York Magazine neria giliau ir narplioja dviejų jos sugalvotojų motyvaciją, platesnę jų moralinę misiją, cinišką verslą ir tipišką vyrosferos influencerių kalbą.

kampanijos: Šūdifikatorius

Cory’o Doctorowo terminą “enshittification” jau girdėjote, tad laikas susipažinti su Norvegijos vartotojų tarnybos sukurtu šios filosofijos, kurios tikslas viską prastinti vardan pajamų, atstovu — ponu Šūdifikatoriumi. {NewsLab}

skaičiai: Dvi populiariausios savijautos

Daugiau nei 100 kultūros tyrėjų iš viso pasaulio buvo paprašyti: įvardinkite po 3 emocijas, apibūdinančias šiandienos kultūrą ir elgseną. Nerimas ir perkrova sulaukė 47% ir 46% balsų.

Ženkliukas, skirtas reiveriams pagirti

Po dešimties dienų, kovo 20 driokstels didelė, triukšminga, kartą per metus vykstanti Vaikinų Iš Padorių Šeimų diskoteka (patogiau bilietus čiupti iš anksto). Naujovė šiemet — ypatingų sugebėjimų reiveriams bus įteiktas specialus, riboto tiražo ženkliukas, kurį pagamino nuostabūs, kokybiški ir kūrybingi Make Heads Turn. Susipažinkite su gavimo sąlygomis.

PENKI SVARBŪS KĄSNIAI

tendencijos, 3 iš 9: Nepatogu ir gerai

(tęsiu savo metinio “Tendencijų raporto” santraukas. Pirmoji buvo “DI terapija", antroji — “Daugiau IRL”)

Algoritminė dirbtinio intelekto tobulybė verčia ieškoti žmogiškumo esencijos. Ir viena stipriausių mūsų rūšies charakteristikų — klaidumas. Nuolatinis spalvinimas už ribų bei trintis. Bet šioji trintis yra tai, ką technologijų kūrėjai entuziastingai siekia pašalinti. Atrodo, lyg jie būtų skaitę Sartre’o mintį, kad pragaras yra kiti žmonės. Tačiau, kad ir kaip erzintų tas skirtingumas, netvarka ir netobulumas būtent šiame pragare mes ir išmokstame suprasti vieni kitus, tvirtina Mattas Kleinas.

Žmogaus ir DI sąveikos mums parduoda svajonę — tobulą bendravimą. Jame gavėjas visada suprantamas, visada teisus. O pašnekovas — paklusnus ir uolus, lankstus ir glotnus, prisitaikantis ir nuolankus. Bet čia ir pavojus: nuolatinės liaupsės iškreipinėja savivoką.

Natūralu, kad ryški kontrareakcija į uzurpuojantį DI efektyvumą yra tyčinė trinties ir nepatogumo paieška. Rašytoja Kathryn Jeezer-Morton skelbia naują elgesio filosofiją: “Friction-maxxing — procesą, kurio metu ugdome toleranciją nepatogumui (dažniausiai tai nėra nepatogumas, o buvimo žmogumi tarp kitų žmonių erdvėse, kurių neįmanoma visiškai kontroliuoti, ypatybė) ir galiausiai net siekiame juo mėgautis.”

Trintį didina ir Brick, įrenginys, kurį nuskenavus, laikinai užblokuojamos tos telefono programėles, kurios tau labiausiai trukdo susikaupti. Prilieti — atsiblokuoja. Visas triukas: laikyti plytelę kuo toliau nuo savęs.

Porsche, Hyundai ir Mercedes sugrąžina/ketina sugrąžinti tikrus mygtukus į nuekranėjusius automobilius (prabangiau, paprasčiau naudoti, o ir užtikrinčiau).

Galiausiai, daugiau nei 60% Z kartos prisiekia, kad apsipirkdami gyvai jaučiasi lyg turėtų prabangesnę (kokybiškesnę) patirtį, o 27% teigia, kad socmedija apsipirkimą daro besmegeniu. {Vogue Business}

“Šiandien vis aiškiau suvokiame, kad mokomės mažiau, mąstome mažiau, pakeliame mažiau. Vis dažniau elgiamės lyg pypliai, tikintys, kad mašinos perims visus nemalonius gyvenimo aspektus”, rašo Kai Brach.

Brendų reakcija į šią tendenciją galėtų būti tokia: sugromuluotos rinkodaros eroje nuo srauto atšoka nepatogesni, papildomų pastangų reikalaujantys, nepataikaujantys brendai.

reklama ir DI: Tai kaip sekasi pirmiesiems ChatGPT reklamdaviams?

Šiokį tokį siutalą iššaukę ir konkurentų veiksmus paskatinę OpenAI naujomis reklamos galimybėmis (“kol klausinėji apie pasaulio badą, gal užkąsk kebabą”) masina brendus, galvojančius, ką čia dar apdrabsčius savo pasiūlymais. Pradžia, kaip rašo AdAge, gan pakrikusi. Nerūpi skaičiai, tiesiog norisi nepražiopsoti, eksperimentuoti ir tikėtis savotiško nušvitinimo brendų žinutėmis. Jei yra bent menkiausia tikimybė, kad gausiai užlieta ChatGPT reklama teigiamai persiduos palankiam brendo pozicionavimui DI aplinkoje, reklamdaviai čiups ją vieni per kitų galvas. Agentūrų konglomeratai stumia savo atstovaujamus brendus bandytis, nes kaip sako Benas Hovanessas iš OMD, “kalbame apie esmingus atradimo elgsenos pokyčius. (…) Maždaug 20–30% atradimų pasislinko iš paieškos į DI platformas”.

popkultūra: “Heated Rivalry”

Ar jau matėte šešiaserijinį HBO megahitą apie dviejų ledo ritulininkų tarpusavio romaną? Aš ne, bet popkultūros universitetas skatina bent trumpai su šiuo fenomenu susipažinti. “Heated Rivalry” serijos sulaukė po daugiau nei 10 mln. žiūrovų, knyga, pagal kurią jis sukurtas, perkopė 3 mln. tiražą, negana to, Vakaruose įsižiebė azijinė “fujoshi” kultūra, kurios centre — moterys, kurioms patinka V/V (vyro su vyru) romantika. Mėgstamų citatų tatuiruotės, fanų kūrinių bumas, serialo scenų pervaidinimai, antrininkų konkursai. Tokią V/V romantiką E. Alexas Jungas/New York Magazine pavadino “žanriniu heteroseksualių vyrų problemos sprendimu” ir surašė nesuvokiamai ilgą analizę, kodėl V/V taip patinka moterims. Štai galbūt visos sėkmės replės tame, ką pastebi rašytoja Casey McQuiston: “abu protagonistai atsisako visuomeninės galios ir reputacijos dėl meilės ir jausmų, o mums visoms buvo diegiama mintis, kad galingi vyrai taip pasielgti negali.” O gal penkiolikoje kitų priežasčių. Jei tarp skaitančiųjų yra šio serialo gerbėjų — praskleiskite savas jo sėkmės priežastis.

soctinklai: Elkis su LinkedIn kaip ekosistema, o ne tiesiog brendo paskyra

Verslo verslui (ir vėl V/V!) komunikacijos asė Christina Le (Slate rinkodaros vadovė), pakalbinta soctinklų guru Rachel Karten, dėlioja taškus ant i: “LI supergalia yra tikslus priėjimas (precision access). Gali identifikuoti konkrečias įmones, kurios atitinka tavo idealų kliento profilį, o tada pamatyti realius žmones, kurie ten dirba.

Kai galvojame apie savo LI strategiją, klausiame: “kaip padidinti Slate matomumo paviršių LinkedIne?” Senas įsitikinimas, kad “žmonės seka žmones”, yra teisingas. Todėl investuojame į asmeninius brendus organizacijos viduje. Turime aiškius atsakomybių plaukimo takelius: vienas mūsų atsakingas už bendruomenę ir įsitraukimą, brendo dalyvavymą komentaruose ir pokalbiuose. Kitas atsakingas už turinio išėjimą ir nuoseklumą. Aš — už partnerystes ir išorinę distribuciją; kūrėjus, klientus, partnerius ir visa kita.

Patarimas: nustokite į brendo paskyrą pilti visą savo energiją. Paverskite žmones distribucijos varikliu. Jei tam reikia pagalbos su redagavimu, turinio idėjų ar gamybos palaikymo — suteikite. Nesakykite tiesiog “postink daugiau”. Tada pridėkite klientus-advokatus. Tada kūrėjus. Tada partnerius. Yra gerokai daugiau svertų nei mokama reklama, pamatysit. Ir dar — nenuleiskite rankų po trijų mėnesių. LI apdovanoja nuoseklumą ir aiškų balsą.”

kampanijos: Bulvytės fri, pats žinai kur

Koks bosiškas pareiškimas. McDonald’s Naujojoje Zelandijoje paleido lauko reklamos kampaniją, kurią sudaro pamatiniai greitmaisčio meniu dalyviai: bulvytės fri, mėsainis su sūriu aka čyzas, vištienos gabalėliai aka nagetsai ir t.t. Įdomybė: jokių produktinių kadrų, jokio McLogo, ar net užuominos į jį, tik firminės McD spalvos ir šūkis “pats žinai kur”. Veikia, nes iš tikrųjų žinai apie ką kalba ir atpažįsti brendą. Štai kokios būna brendingo ir lyderystės supergalios. Pasigendu jų išnaudojimo mūsuose. {McCann New Zealand}

skaičiai: Durnėjimo grafikas

Sausį neuromokslininkas ir edukatorius Jaredas Cooney Horvathas JAV Kongresui sakė, kad pirmą kartą nuo XIX a. jaunoji karta (turėti minty Zetai) savo amžiuje nėra tokia protinga, kokios buvo ankstesnės kartos. Horvathas teigė, kad Z karta prasčiau pasirodo “iš esmės, pagal visus kognityvinius rodiklius”, nuo vykdomųjų funkcijų (impulsų valdymas, sprendimų priėmimas, etc.) ir raštingumo iki bendro IQ, atminties ir dėmesio gebėjimų.

Būtinas ir įspūdingas “Mes užaugom!” jau kovo 10 d.

Protestai — svarbus mąstančios ir budrios šalies žmonių atsakas idiotizmui. Tačiau kitas stiprus būdas išreikšti, kas tau rūpi, yra kurti. Parodyti “už ką” esi, kam sakai “taip”.

Štai Karolis Kaupinis ir Marius Čižauskas ėmėsi rašyti scenarijų renginiui, skirtam priminti, kokia trapi mums ankstesnių kartų įteikta Lietuvos laisvė, kaip sunkiai ta laisvė iškovota, bet kaip svarbu ją vertinti ir, be abejo, švęsti.

Jų ir gausiooos prisidedančios komandos (mikrodalimi ir manęs) dėka idėja netrukus pavirs didžiausiu jungtiniu koncertu nuo net neatsimenu kada. Jis vadinsis MES UŽAUGOM!, nes užaugome ir kaip šalis, ir kaip piliečiai, ir turime pasakoti savo istoriją, savo santykį į laisvą Lietuvą.

Pažiūrėkit koks line-up’as!

Jessica Shy, Donatas Montvydas, Monika Liu, Free Finga, Justinas Jarutis, Bix, Gabrielė Vilkickytė, Šventinis Bankuchenas, Mesijus, Pijus Opera, Garbanotas, Alina Orlova, Igoris Kofas ir aibė kitų.

Labai kviečiu ateiti ir pasikviesti savo mylimuosius.

PENKI SVARBŪS KĄSNIAI

tendencijos: 2 iš 9: Daugiau IRL

(tęsiu savo metinio “Tendencijų raporto” santraukas. Pirmoji buvo “DI terapija")

Terminas “IRL” (“in real life”, tikrame gyvenime, t.y., ne ekrane) vis labiau žymi ne mūsų pagrindinį bendravimo pavidalą, o opoziciją jam. Besaikis ekranizmas neišvengiamai veda prie kontrareakcijos, tad pasaulyje vis bruzdesni tikrų, fizinių patirčių dalyviai ir rengėjai.

Soctinklai (ironija akivaizdi) gausūs įrašais, kuriuose dalijamasi “how-to” gidais, trumpais paaiškinimais apie analoginius įpročius ir rodymus, ką galima veikti atsijungus. Kuriamos “analoginės kuprinės” (ironija dar akivaizdesnė), kuriose laikomi visi būtini daiktai (galvosūkių knygos, mezgimo reikmenys, žurnalai, eskizų sąsiuviniai), skirti kovai su naršymo priklausomybe. NYT aprašo moksleivius, kurie perka iPodus, kompaktinių diskų grotuvus, pakriošusias video kameras. Ieškomos naujos bendro laiko leidimo formos: ryto reivai kavinėse, grupiniai knygų klausymaisi tamsoje, literatūros klubas baseine su maudymosi kostiumėliais, muzikos klausymosi barų bumas (Vilniuje turime saviškę “Adatą”).

Jautriausias įvykis, kuriame nedalyvavau, buvo senjoro Bobo Terry skrajutė, priklijuota keliose Niujorko vietose, kviečianti parūkyti su juo cigaretę sutartoje vietoje, sutartą valandą. Tikrame gyvenime. Ištiesta cigaretė gyvam bendravimui ir… 2000 susirinkusiųjų. Bobas buvo patenkintas.

Tačiau bet kokios rūšies manija TikToke greitai įgauna ir parodijos bruožų. Įsivaizduokite, imta skųstis, kad katalikų vienuolynai ir monasterijos šį sezoną yra visiškai perpildyti, nes moterys ieško dvasinio, tylaus pabėgimo nuo šiuolaikinio gyvenimo chaoso ir nėra kur varyti ritryto. Košmaras.

Socialinis ryšys stiprina kognityvines funkcijas, mažina širdies ligų šansą ir ilgina gyvenimą. Nenuostabu, kad sveikatos apsaugoje net imama išrašinėti socialinius, bendravimo receptus. Ką ten Xanaxas, du pokalbiai per savaitę, užgeriant vynu. Beekranis gyvenimas jau kuris laikas yra ryškus prabangos simbolis, bet turtingesniųjų įpročiai kaskaduojasi ir į mases. Aišku, kad ir toliau ekranėsime, tačiau IRL poreikis nuo to tik stiprės. Čia ir brendams yra kur pasireikšti — kurkite daugiau pačiupinėjamų, tikrų patirčių, kad ir kaip algoritmas gundytų eilinį konkursėlį prasukti.

auditorijos: Serialai pusei smegenų

94% 25–34 metų žmonių žiūrėdami televizorių kartais naršo telefone, o kas trečias prisipažįsta tai darantis visada. Ir “oho”, ir “o ko jūs tikėjotės?”. Tokio dviekraninimo šalutinis poveikis: Netflix ir panašūs pasiduoda ir, užuot galvoję kaip dirginti dėmesį, nusprendžia paprastinti serialų scenarijus. Štai kodėl visų baltatriukšmininkų mėgstamas foninis sacharinas “Emily In Paris” gali būti sekamas beveik nepakėlus akių nuo naršalo.

Serialuose gausėja pasikartojimų, aiškių emocinių užuominų (“aš pykstu”), garsinio veiksmo įvardijimo (“traukiu peilį”) ir nuolatinių siužeto priminimų. Kūrėjai teigia sulaukiantys prašymų kelis kartus pakartoti esminius serijos momentus, kad telefone įmirkę protai galėtų neįsitempti. Gūžčioja Charley Ross/Glamour: “serialai tampa plokštesni, žiūrovai dar labiau atsitraukia, o antrasis ekranas virsta norma, o ne išimtimi. Kuriame pramogą, kuri iš anksto tikisi būti ignoruojama, ir tada stebimės, kodėl ji ignoruojama.” Nepanašu, kad ši strategija turinio kokybei žada šviesią ateitį. Bet rinkodaroje esame seniai išauklėti, juk į reklamą žmonės žiūri dar atmestiniau, dar besmegeniau.

brendai: Kultūra yra tarsi šventinė vakarienė, bet kaip sulaukti pakvietimo į ją?

Tik atsidarau Matt Klein naujienlaiškį ir vėl turiu pasidalinti. Jis rašo apie erzinančius brendus ir prisišliejimo prie to, kas aktualu, iššūkius: “daugiau nei dešimtmetį gyvename metrikų tironijoje, reginio optimizavime ir turinio aukojime dėl matomumo. Rezultatas? Nuobodi ir varginanti garsumo varžybų spiralė. Daugelis, išvarginti šios kakofonijos, pasitraukė. (…) Grupiniai pokalbiai, mokami Substack kanalai, trijų valandų tinklalaidės, nišiniai subredditai ir, taip, tikros vakarienės su žmonėmis.”

Mattas sako, kad brendai turi mokytis elgtis su kultūra taip, lyg būtų kviestiniai “dinner party” svečiai. Kiekviena kultūrinė erdvė — ar tai bendruomenė, konferencija, kūrėjo turinys ar filantropinė iniciatyva — veikia kaip šventinė vakarienė su nerašytomis taisyklėmis. Tad būtina: ✺Gilintis prieš ateinant, ✺Atsinešti, ko žmonėms trūksta, ✺Sukurti gerą vakarą kitiems, ✺Prisiminti, kad esi tik svečias.

Kultūra yra kviestinė vakarienė, nes kultūra yra santykis. Per daug brendų šiandien yra vakarėlių užgrobėjai, medžiojantys vis naują madingą susibūrimą, dar nenusiavę batų pirmajame. Priešingai, organizacijos, kurios kultūrą traktuoja kaip pagarbų, intymų laiką, yra nuolankios ir dosnios, tampa pačiais įdomiausiais svečiais. O išmokusios būti gerais svečiais, jos gali pradėti rengti savo “vakarienes” — formuoti kultūrą, o ne ją vytis.

dirbtinis intelektas: Išsiaiškinkime apie kurį DI kalbame

“DI” tapo kone beprasmiu terminu. Dabar jis aprėpia tiek daug skirtingų pavidalų ir kelia painiavą strateginėse diskusijose, pokalbiuose su partneriais bei produkto pozicionavime. Drop Leaf siūlo DI išnarstyti iki to, ką jis daro, o ne kokią techniką pasitelkia. Vienu sakiniu: analitinį DI naudojame sprendimams priimti, semantinį DI — suprasti ir prisiminti, generatyvinį DI — kurti, agentinį DI — veikti, suvokimo DI — jausti, o fizinį DI — judėti.

kampanijos: Ieškote brendui šlovės? Brendradarbiaukite

Kas savaitę bandau rasti kampaniją, kuri kelia pavydą (sunku!), bet šįkart randu net kelias, kurios turi bendresnę temą. Seną kaip pati rinkodara, nuolat sutinkamą kažkur užsieniuose, bet tik ne pas mus. BRENDradarbiavimas — vienas iš sultingiausių būdų padidintam susidomėjimui, vartotojų susižavėjimui, ar net fanizmui generuoti. Formulė, bent jau paviršiuje, paprasta: imate savo brendą ir darote kolabą su kitos kategorijos žaidėju. Kuo netipiškesnis, kuo didesnis loginis atstumas, tuo geriau. Vardinu net kelis, sėkmingai įlipusius į antraštes ir soctinklus: Absolut + Tabasco ir deginanti degtinė. BIC + Selletti ir tušinukinė lempa. Lego + Crocs ir plytiniai batai. Boots + Anya Hindmarch ir retro parduotuvės. Visi jie maudėsi intensyviame dėmesyje. Tad drąsiau.

skaičiai: Didieji kalbos modeliai širdis YouTube

Labiausiai cituojamu šaltiniu pastarąjį pusmetį, aplenkusiu net Reddit (minimą 10% atsakymų), ChatGPT/Claude/Gemini atsakymuose tapo YouTube (16%). {Bluefish} čę

Ačiū pasijungusiems paklausyti kasmetinio “Tendencijų raporto”. Per tris dienas įvairiais formatais išgirdo arti tūkstančio žmonių, oho. Dabar raportas bus ramiai apžvelgtas po gabaliuką, o mano Instagrame dar šią savaitę rasis ir neilgi su juo susiję video tam, kad galėtumėte nuryti nekramtę.

PENKI SVARBŪS KĄSNIAI

tendencijos: 1 iš 9: Dirbtinio intelekto klausykla

Ketvirtaisiais generatyvinio DI naudojimo metais vis geriau supratome, kam jie mums reikalingi. Be gausių praktinių panaudojimų mes tiesiog norėjome giliau pasikalbėti. Marco Zao-Sanders sukergė HBR straipsnius, dešimtmetį komentarų Reddit, atsiliepimus ir ką tik ne ir išvedė kam mes iš tikrųjų masiškai naudojame DI įrankius. Pasirodo, kad terapijai. Pokalbiams, kurių negali įpirkti, ar neįstengi turėti, o gal nenori patirti su nepatogumą varančiu žmogumi.

Bet čia tik pradžia: jaunieji masiškai įsidraugina botus, kurdami parasocialius ryšius. Po draugystės seka meilės su DI, sintetinės vedybos, DI pasimatymų kavinės, religinės DI konsultacijos, ar net DI vaikai apie kuriuos šiemet girdėsime vis garsiau. Ir jei seniukams DI kompanjonai yra į naudą (vienerius metus trukusio tyrimo metu 95% dalyvių senjorų teigė, kad pokalbių robotai sumažino jų vienišumo jausmą), jaunesnieji, pasak Scott Galloway, nebeišsiugdo įgūdžių, reikalingų susidoroti su sunkiausiu ir kartu labiausiai apdovanojančiu gyvenimo dalyku — santykiais. Neveltui Google paieškų užklausa “kaip susirasti draugų” nuo 2004 m. išaugo 5 kartus.

Šią dalį pabaigiau mintimi, kad kiekviena technologija yra ir amputacija, ji ir suteikia, ir išoperuoja sugebėjimus, o šiuo atveju, jei nesi vyresnysis, būtent atima pamatinius bendravimo įgūdžius. Brendus kviečiu veiksmais, ne kalbomis, atliepti vienišėjimo padiktuotą pokalbio, socialinio kontakto, bendruomenės deficitą.

auditorijos: Kokios dar kartos, nėra jokių kartų

Kas kažkiek laiko iš lovos išlipa Bobas Hoffmanas ir ima rėkti. Pastarajame protrūkyje jis baubia, kad kartos neegzistuoja. Pakrapštome galvas: “kas penkiolika, ar dvidešimt metų išrandama nauja karta, kuri neva visiškai skiriasi nuo ankstesnės. Ji turi išskirtinių, paslaptingų savybių, kurias gali interpretuoti tik tokie eruditai kaip mes. Visa tai – nesąmonė. Tai — astrologija. Kaip apskritai galima paimti milžinišką visuomenės dalį — dešimtis, šimtus milijonų žmonių — ir teigti, kad jie visi turi vieną ar kitą savybę?”

Duodame jam pakvėpuoti, o tada pikčiurna kepa toliau: “dažniausiai juk keičiasi įtaisai ir mados, o ne žmonės. Prieš kelerius metus BBH Labs atliko tyrimą apie tai, kiek panašiai elgiasi viena, ar kita žmonių grupė. Bet kada gimusios atsitiktinės žmonių grupės, yra stulbinamai labiau tarpusavyje panašios nei bet kuri iš tariamai homogeniškų kartų. Štai žmonės, kurie kasdien valgo riešutus, elgesiu yra maždaug 20 kartų panašesni vieni į kitus nei nuostabios Z kartos nariai.”

Turiu pripažinti, kad ir pats naudoju kartų pjaustymą (patogu!), bet jas matau ne kaip vieną tiesą apsikabinusius, o labiau linkusius daryti X, ar būti Y nei kitos amžiaus grupės. Hoffmanas teisus, kad reiktų atsargiau su antraštiniu masalu, bet kaip kitaip aprėpti elgesio ir vartojimo pokyčus, nežinau.

kampanijos: D.Britanija raukia šlamštmaisčio reklamas

Pakanka pirmojo trenkusiojo kumščiu ir tuoj pasipils kiti. Pasveikinkime D.Britaniją, kuri pradeda rimtą ataką prieš ultraperdirbtas cigaretes, tpfu, maistą. Trylikos kategorijų šlamštmaisčio (daug druskų, riebalų, ar cukrų) TV klipai gali būti rodomi tik po 21h. Nevaidinu švarutėlio, pats mielai kartais pasnikeriuoju, makteliu kolos, ar užsibigmekinu. Bet jei ribojimai, vietoje to, kad pastūmėtų brendus į kitas medijas, paskatins gamintojus bandyti išsivalyti nuo tokio ilgio ingredientų etikečių, kad jas reikia skrolinti, laimės visi.

dirbtinis intelektas: DI paieškos reikalai

Geras skaitinys: Ahrefs išanalizavo daugiau nei 1 mlrd. duomenų taškų iš vienuolikos skirtingų tyrimų apie DI paieškos optimizavimą. Keletas atradimų:

✺YouTube paminėjimai yra stipriausias DI matomumo nuspėjikas. Jis dažnai cituojamas DI atsakymuose, o tiek Google, tiek OpenAI treniruoja modelius YouTube turiniu.

✺Ilgų tekstų nereikia — turinio ilgis beveik nekoreliuoja su DI citavimu.

✺Google vis dar atveda 345 kartus daugiau srauto nei ChatGPT, Gemini ir Perplexity kartu sudėjus (!), tačiau ChatGPT sudaro daugiau nei 80% viso DI generuojamo svetainių srauto.

✺“Geriausias Kažkas” tipo tinklaraščių sąrašai sudaro 43,8% visų puslapių tipų, kuriuos cituoja ChatGPT.

kampanijos: Nesiblaškydami žiūrime 11 min. ilgio produkto demonstraciją

Nesvarbu, kiek jus jaudina sintezatoriai, bet jei kutena retrogradiška estetika, smagūs bajeriukai, “What We Do In The Shadows” ir/arba “Flight Of The Conchords”, akys prisiklijuos. Kitiems pamoka: nereikia jokių manifestinių pasakojimų apie brendą, jei turi intriguojantį produktą, gerbi auditorijos smegenis ir nesibodi kvailioti. Paskaitykite YouTube komentarus — žmonės sako, kad reklama tokia gera, jog netiki produkto egzistavimu. {Agentūra: Love + Money}

skaičiai: Reels, baby, reels

Laikas, praleistas Insta Reelsuose paskutinį 2025 m. ketvirtį pasauliniu mastu išaugo daugiau nei 30%, jei lyginsime su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus. 2025 m. pabaigoje Reels sudarė apie 46% viso JAV naudotojų Instoje praleidžiamo laiko. Maždaug 59% turinio, kurį skelbia instakūrėjai, yra Reels. {Meta}

Hei, paskutiniaminučiai! Šiandien, antradienį, 10h kalbu apie trendus. Šokite į Zoomą. Vakar parepetavau pranešimą gyvai svečiuose pas Nord Securities — 80% prezentacijos papasakojau per 140 min. Negerai. Bet pažadu susiimti ir tilpti laike.

PENKI SVARBŪS KĄSNIAI

soctinklai: Mokomės nulaužti Redditą

Nuomonių soctinklas Reddit pučiasi nuo lankytojų: 50 mln. kasdienių aktyvių naudotojų 2021 m. ir 116 mln. 2025 m. Tai itin vertingas kanalas brendams, ieškantiems atviro, tiesaus ir nefiltruoto grįžtamojo ryšio. O Dazed Studio net ir svarbius sėkmės elementus sudėliojo:

1✺Pasitikėjimo neįmanoma suvaidinti – susitaikykite, kad kontrolė nebus jūsų rankose.

2✺Klausykitės prieš veikdami. Pradėkite nuo stebėjimo – žiūrėkite, kokiuose subreddituose jau gyvena jūsų auditorija. Vertingiausios įžvalgos kyla iš to, kas sakoma tada, kai jūsų ten nėra.

3✺Ateikite žmogaus pavidalu. Geriausiai priimami ne “brendo balsai”, o tikri žmonės. Įtraukite darbuotojus, ekspertus ar gerbėjus, kurie gali kalbėti atvirai ir palaikyti dialogą.

4✺Leiskite bendruomenei jums rodyti kelią. Atsisakykite rinkodarinio brukalo ir prisitaikykite prie Reddit ritmo. Autentiškumas, nauda ir humoras čia svarbesni už atlikimo blizgesį.

5✺Naudokite Reddit kaip ankstyvojo perspėjimo sistemą. Čia gimsta ir hype’as, ir atoveiksmis. Stebėkite diskusijas, kad suprastumėte, kas veikia, o kas stringa – dar prieš tam išsiliejant kitur.

6✺Apdovanokite smalsumą, ne tik lojalumą. Prisidėkite prie subredditų ar AMA (“klausk ko tik nori”) sesijų, kurios realiai kuria vertę, padeda demistifikuoti jūsų brendą, ar kategoriją ir tikisi sąžiningo grįžtamojo ryšio.

brendai: “Wuthering Heights” pasiuto

Gana aišku, kas dėsis šią Valentino dieną kino teatruose ir kiekvieną Valentino dieną po to: žiaurybiškai užhaipintas, aistra springstantis, nepailstamai vis perfilmuojamas Emily Brontë “Vėtrų kalnas” (Wuthering Heights) sulaukė naujos serijos. Tik šįkart jis visus pirmtakus pralenkia ne vien kinematografinėmis ambicijomis, bet ir brendų partnerystėmis. Jūs tik pažiūrėkite: odinės užrašinės ir kanceliarija nuo prabangių Aspinal of London, kvepalai TokyoMilk, AQUA aprėdai, sausainiai Last Crumb, apatiniai Hanky Panky, Slip miego kaukės, masažo žvakė ir kūno aliejus nuo Maude ir taip toliau. The Guardian sako, kad perlenkta ir tonaliai kurčia knygai, o aš nežinojau, kad Holivude net ir romantinės seilėtįsos būna tokios praktiškos. 

brendai: Senos kaip pasaulis brendų pamokos

Gustav Wick piktai postelėjo apie tai, kad Financial Times dar 2015-ais mus įspėjo apie skaitmeninę iliuziją, bet mes neklausėmė, o dabar tai kartojasi vėl. Mes iškeitėme “mentalinį prieinamumą” (prisiminimą pirkimo metu) į “įsitraukimą” (tris botų paskyras ir tavo mamą, kuri paspaudė “patinka”). Vis dar painiojame performance rinkodarą su brendo kūrimu. Vis dar leidžiame duomenistams aiškinti, kad emocija yra “neefektyvi”. Piktas Wick, bet racijos jo tekste pilna.

kampanijos: Super Bowl pažiba

Greitai perbėgau Super Bowl LX reklamos puotą (apie 130 mln. žiūrovų) — na ir selebričių, na ir biudžetai, na ir vienoda. Dar grįšiu, jei rasiu bent kelis iš tos pačios lentynos kaip šis Anthropic pažadas, kad jie reklamų šalia Claude patarimų nerodys. Ne vienas DI įrankis mojavo savo brangiais klipais, čia bent jau įžvalga yra. Net Sam Altman, kurio ChatGPT ir pašiepiamas, juokėsi, bet tada supyko. Susiraskite visą seriją. {Agentūra: Mother}

skaičiai: Brendo unikalumas yra viskas

Išanalizavus daugiau nei 4000 kampanijų nustatyta, kad reklamos, turinčios stiprius, išskirtinius brendo elementus (assets), ilgalaikio brendo kūrimo rodikliuose pasirodo net 86% geriau nei tos, kurios remiasi produktų savybėmis, ar racionaliais argumentais. {System1}

VIENAS SVARBUS MANO PRANEŠIMAS

Didysis tendencijų raportas

Vasario 10, ŠIANDIEN, gyvai per Zoom dvi valandas pasakosiu, ką man pavyko susintetinti iš begalinių trend reportų, skaitinių, spėlionių ir prognozių. Dešimt su trupučiu ryškių, galimybes atverenčių temų. Bus didelis tempas ir, tikiuosi, turiningas išsinešimas.

Bilietai — čia.

UŽKLASINĖ VEIKLA

Nesi vidutinybė, jei šoki

Kartą per metus Vaikinai Iš Padorių Šeimų nusivaksuoja batus, pasitaiso pentinus ir lipa į didžiąją Vilniaus sceną — klubą gallery_1986. Šokiai trunka amžinai, tad pavėluoti neįmanoma, o pernai renginyje apsilankė net trys Maiklai ir keturios Dženet. Toks kiekis Maiklų ir Dženet byloja tik vieną — triuškinamą sėkmę. Tad šiemet pasmaguriauti iš kolonėlių tekančios sėkmės užsukite ir jūs.

PENKI SVARBŪS KĄSNIAI

auditorijos: Dėmesingumo krizė ir būtinybė save riboti

Dėmėsys — vertingiausias, ribotas, bet lengviausias išdalijamas mūsų resursas. Nieko geresnio kitam žmogui, ar patys sau negalime duoti, tačiau kai iš tavęs jį atimti kėsinasi gabiausi savų sričių talentai, motyvuoti kosminėmis algomis ir ginkluoti begaliniu, sultingu turiniu, šansų atsilaikyti kaip ir nėra. Matt Klein, apkabina mus per pečius ir palydi per visą dėmesio praradimo kelionę.

Jis rašo, kad siekis pasiekti begalinį žinojimą žmogų veda į beprotybę. Kai mūsų kognityvinė apkrova tampa per didelė, išsenka savikontrolė. Tampame lengvu taikiniu – impulsyvesni, labiau linkę griebtis trumpalaikio pasitenkinimo, blaškymosi, pykčio kurstomo turinio, nesveiko maisto, azartinių lošimų ir pirkti šūdus, kurių nereikia. Tuo pačiu, bandymas sugerti “visą pasaulio kančią” (Palestina, žmonių teisės, ekologinė katastrofa, karas) dažnai veda ne į veiksmą, o į empatijos paralyžių.

Dėmesys apibrėžia mūsų realybę: tai, į ką fokusuojamės, tampa mūsų suvokiamu pasauliu ir lemia veiksmus. Todėl dėmesio valdymas yra ne produktyvumo, o realybės architektūros klausimas. 24/7 kultūra sistemingai kovoja prieš poilsį (garsus Netflix pareiškimas, kad jų tikras konkurentas yra žmogaus miegas), siekdama išgauti kuo daugiau dėmesio. Internetas yra scena, o ne realybė, tačiau mes vis dažniau painiojame performansą su tiesa.

Matt rašo, kad ribotas dėmesys nėra trūkumas, tai — strateginė stiprybė. Išlikimas priklauso ne nuo to, kiek visko aprėpiame, o nuo to, kam sąmoningai atsisakome skirti dėmesį. Todėl turime: atskirti, ką galime kontroliuoti, susitelkti į tai, kas mums rūpi, ir ką būtina ignoruoti. Dėmesys, selektyvus pamiršimas ir sąmoningai ribotas horizontas yra būtinos sąlygos prasmingam buvimui šiuolaikinėje informacijos aplinkoje. Na, ir neišprotėjimui.

kampanijos: Aš nežinau kaip šitie džinsai vadinasi

Svajonių bičas, kuris krapšto nosį… Svajonių mergina, kurios kojų pirštai rodo fakus… Prabangių džinsų brendas Olga Basha juokiasi iš nesąmonių ir savo šviežia ironija įtikina, kad turbūt yra vertas tų prašomų 500 dolerių. Pagirtinas kastingas, mikrosituacijos, dialogai ir žavėtinai lengvabūdiškas brendo požiūris į save.

brendai: Pat McGrath virališkumo pamokos

Camille Moore dalijasi istorija, kaip makiažo legenda Pat McGrath nesugebėjo savo neįtikėtinai gausiai užplūdusio dėmesio paversti riebiu verslu (o dabar tai bando padaryti kas antras — net Hawk tuah mergina kažkokį appsą sukūrė). Kultūrinė įtaka ir kūrybinis genialumas savaime neįsteigs tvaraus verslo, jei organizacija nesugeba veikti tuo pačiu greičiu kaip kultūra. Virališkumas yra trumpas langas, o ne tikslas: kai dėmesys sproginėja, laikas juda pagreitintai, ir jei tuo momentu nėra produkto, tiekimo, sprendimų bei komandos, galinčios reaguoti akimirksniu, paklausa tiesiog nuteka kitur ir ištirpsta.

techno: Robopavežėjai

Ilgus metus, ar net dešimtmečius mums buvo žadėti save vairuojantys ir visur esantys ateities automobiliai. Panašu, jie ima pildytis vis didesnius mastu. Keliuose JAV miestuose veikiantis bevairuotojai Waymo taksai skelbia apie pasiekimus: dešimtys milijonų nuvažiuotų autonominių mylių parodė, kad W pateko į 96% mažiau automobilių tarpusavio avarijų, dėl kurių buvo pateikta 90% mažiau su kūno sužalojimais susijusių draudimo pretenzijų, ir sukėlė 92% mažiau pėsčiųjų sužalojimų, palyginti su žmonių vairuojamais automobiliais. Waymo per dvejus metus išaugo nuo 38 tūkst. mokamų kelionių per mėnesį 2023 m. iki 1 mln. pernai, o ką tik paskelbta, kad Google priklausanti kompanija iš investuotojų surinko įspūdingus $16 mlrd. tarptautinei plėtrai. Aš jau nekalbu apie paralelinius Musko ir Uber planus.

skaičiai: DI ir ji

Negalėjau patikėti, bet, pasirodo, moterys dirbtinio intelekto įrankius naudoja vidutiniškai 25% rečiau nei vyrai. Daugeliu atvejų taip yra todėl, kad jos abejoja, ar etiška naudotis tokiais įrankiais ir baiminasi, jog darbe bus už tai smerkiamos. {Harvard Business School tyrimas}

VIENAS SVARBUS MANO PRANEŠIMAS

Didysis tendencijų raportas

Vasario 10, antradienį, gyvai per Zoom dvi valandas pasakosiu, ką man pavyko susintetinti iš begalinių trend reportų, skaitinių, spėlionių ir prognozių. Dešimt su trupučiu ryškių, galimybes atverenčių temų. Bus didelis tempas ir, tikiuosi, turiningas išsinešimas.

Klausytojus įsivaizduoju taip: dirbantieji su brendais ir auditorijomis, rinkodaristai ir guvieji agentūrų žmonės, verslų augintojai ir klientų turėtojai, ar tiesiog plačiau žvelgiantys smalsuoliai.

Bilietai — čia ir jie nekantrauja brangti. Kaip ir kasmet, yra personaliniai (žiūriu aš) ir grupiniai bilietai (žiūrime su įmone).

UŽKLASINĖ VEIKLA

Broiler Room su reivui prielankiomis karvėmis

Besiruošdami didžiajam "Vaikinų Iš Padorių Šeimų” reivui klube gallery_1986 kovo 20, nuvykome į Vasaknų kaimą ir šaunios ūkininkės Rūtos ir jos vyro buvome patalpinti sugroti “Broiler Room” DJ setą tarp karvių ir arklių. Karvės, išskyrus, vieną smalsuolę, buvo abejingokos, bet techno nesibaidė. Dėkojame Viktorui Bušinskiui už videomeistrystę.

Pirmasis šių metų numeris jau spėjo priprasti, kad beprotybė žymima skaičiumi “2026”. Metai prasidėjo pagrobimais, protestais, grasinimais, politikų kumščiais. Bet aš susitelkiu į mūsų temas ir kviečiu jus pratintis prie naujo formato. Rašysiu mažomis dozėmis, bet kiekvieną antradienį. Mėnesinis tempas man tiko, tačiau per jį tiek prisikaupdavo, kad atrodo, jog jau ir dviejų espresų nebepakanka, kol visą numerį perskaitote. Laiškai gaudavosi itin ilgi.

Todėl: naujienlaiškis bus glaustesnis ir dažnesnis. Kiekvieną antradienį DĖMES!O čiups aktualybes, atradimus, pamokas ir nesusipratimus iš brendų ir auditorijų pasaulio, prikabins trumpą mano komentarą ir prašysis perskaitomi per kelias minutes. Stebėsiu skaičius, skaitysiu komentarus ir po poros mėnesių nuspręsime, ar taip bendrauti smarkiau.

PENKI SVARBŪS KĄSNIAI

auditorijos: Ko Z karta nori iš brendų?

“SenseMakers Insights” yra naujas Dazed Studio produktas, kuris leidžia tikrinti konceptus, idėjas, gauti pasiūlymus iš vartotojų skonio formuotojų. Ta proga jie pasisodino keletą šviesulių ir paprašė įvardinti, ko iš brendų tikisi Z karta. Penki dalykai:

1—Parodykite, kad atlikote namų darbus – pažinkite savo auditoriją: brendai turi nuoširdžiai suprasti savo bendruomenes ir su jomis bendrauti, o ne tiesiog transliuoti paviršutinišką rinkodarą. Būkite tose erdvėse, kur jūsų auditorija leidžia laiką, žinokite, kas juos domina ir kaip jie save išreiškia. Giriama: Diesel ir Durex partnerystė.

2—Etika yra svarbiau, nei jums atrodo: jaunimas iš brendų tikisi aiškių vertybių ir pozicijos politiniais klausimais – tylėjimas nebėra priimtinas. Diskusijos dalyviai taip pat kritikavo deklaratyvų aktyvizmą dėl akių ir ragino brendus realiai finansiškai remti bendruomenes. Svarbu susitelkti į prasmę, ne vien produktą. Giriama: nuolatinis “Ben & Jerry’s” palaikymas slegiamoms visuomenės grupėms.

3—Būkite skaidrūs: jauni vartotojai kruopščiai tyrinėja pirkinius ir nori tiksliai žinoti, kur nukeliauja jų pinigai (žinoma, ne visi, dalis dėžėmis ryja Shein šlamštmadę). Shel Kaplan: “Vienas iš mūsų kartos bruožų yra tas, kad mes daugiau laiko skiriame išsiaiškinimui ir sąmoningiems pirkimo sprendimams.”

4—Bendruomenė kuria brendo prieinamumą: fizinės patirtys ir bendruomenės kūrimas > nei vien tik postukai. Giriama: gatvės mados/riedlenčių brendas Palace. Aš pridedu: Satisfy ir jų nuolatinį visokių bėgiminių reikalų ir leidinių organizavimą.

5—Svarbūs ir maži brendo gestai: nedidelės, apgalvotos detalės įsimena ir yra vertinamos kaip nuoširdaus rūpesčio ženklas.

Išsinešimui: Z kartai brendo aktualumas nėra vien estetika ar išbaigtas įvaizdis, svarbiausia yra integralumas ir sąmoningumas. Ar tai būtų nemokamas lipdukas, sukuriantis ryšį, kino klubas, telkiantis bendruomenę, ar aiški pozicija žmogaus teisių klausimais – jaunimas ieško brendų, kurie supranta, kad jų vertybės yra gilesnės nei perkamoji galia. Jie pasiruošę daugiau tyrinėti ir skirti laiko tiems brendams, kurie demonstruoja tikrą rūpestį – ne tik klientais, bet ir bendruomenėmis bei judėjimams, kurie jiem svarbūs.

kampanijos: Tau negalima rodyti kainos

Kol brendai atverinėja savo lietpalčius ir rodo nuogas kainas, IKEA jas slepia. Nes pamatę, kaip jie sako, nepatikėsite, kad čia kokybiškas produktas. Visada žaviuosi šviežesniais būdais kalbėti apie kainą ir kokybę — turbūt klaikiausiai nutrintą, vaizduotės stokojančią temą rinkodaroje.

dirbtinis intelektas: Reklama atvaro į ChatGPT

Ilgą laiką tvirtinę, kad to nebus, OpenAI vis dėlto padarė neišvengiamą žingsnį – ChatGPT atsiranda reklamos. Kol kas jos kontekstinės, o ne paremtos elgsena, ar itin intymiomis žiniomis (sekundei stabtelkite ir užfiksuokite kiek visko apie jus ChatGPT žino ir kaip anksčiau nei vėliau tai bus panaudota jus paveikti) susietos tik su konkrečiu pokalbiu – tai atsargus bandymas išvengti nuožmaus vartotojų pasipriešinimo. Vis dėlto šis posūkis žymi lūžio tašką: DI sąsajos nebėra neutralūs įrankiai, jos tampa monetizuotomis medijų aplinkomis. Galimybės reklamos rinkai ir neišvengiama šūdifikacija prasideda.

naujos programėlės: “Ar tu gyvas?”

Vienišiams skirtas kinų appsas “Ar tu gyvas?” (oficialus pavadinimas: Demumu) tapo labiausiai parsisiunčiama mokama programėle šalyje, o dabar sparčiai plinta pasaulyje. Programėlė reikalauja, kad naudotojai kas dvi dienas “atsižymėtų”, to nepadarius, apie tai informuojamas nurodytas pagalbos kontaktas. Auditorija Kinijoje: prognozuojami 200 mln. vieno asmens namų ūkiai iki 2030 m. (tik tiek?). Lietuvoje randu įspūdingesnius 45,4% gyvenojų po vieną. Nepaliauju kartoti, kaip prastai reklamoje ir brenduose atliepiame tai, kad beveik pusė auditorijos ir po vieną, o ne šeimytėmis, ar poromis.

skaičiai: Kur pasaulyje tankiausiai naudojamas dirbtinis intelektas?

Pirmi: Jungtiniai Arabų Emyratai — 64%. Antras: Singapūras — 61%. O tada keletas palyginimui: Norvegija — 46,4%, Prancūzija — 44%, Kanada — 35%, Lenkija — 28,5%, JAV — 28,3%, Lietuva — 22,4%, Kinija — 16,3%, Rumunija — 16,2%. {Rest Of World}

VIENAS SVARBUS MANO PRANEŠIMAS

Didysis tendencijų raportas

Vasario 10, antradienį, gyvai per Zoom dvi valandas pasakosiu, ką man pavyko susintetinti iš begalinių trend reportų, skaitinių, spėlionių ir prognozių. Dešimt su trupučiu ryškių, galimybes atverenčių temų. Bus didelis tempas ir, tikiuosi, turiningas išsinešimas.

Klausytojus įsivaizduoju taip: dirbantieji su brendais ir auditorijomis, rinkodaristai ir guvieji agentūrų žmonės, verslų augintojai ir klientų turėtojai, ar tiesiog plačiau žvelgiantys smalsuoliai.

Bilietai — čia ir jie nekantrauja brangti. Kaip ir kasmet, yra personaliniai (žiūriu aš) ir grupiniai bilietai (žiūrime su įmone).

O kol spręsite, pagaminau trumpą video apie, ką šiems metams žada Pinterest:ų

UŽKLASINĖ VEIKLA

Vaikinai Iš Padorių Šeimų atvyksta į Kauną su fūra

Ei, šokantieji Kaune, mus pakvietė ne tai, kad atvykti, mus pakvietė sugrįžti į labai patikusį klubą “Auditorija”. Sutikome ir atsivežame visą fūrą kūno judesius provokuojančios muzikos. Užsukite pasiausti sausio 30-osios naktį.

Į metų galą pasiutau. Neveltui Oksfordas metų žodžiu išrinko “rage bait” (liet. siutalas, gaunamas sudėjus įsiūtį ir turinio, ar antraščių masalą). Scott G…

Read more

KVIEČIU

Biudžetinė, kalendorinė ir simbolinė metų riba sukuria primygtinumą kažkur suspėti ir kažką išbaigti. Todėl pateikiame sau bei gauname iš kitų padidintas streso dozes. O kur dar beprotis dovanynas, firmų baliai, renginiai ir šeimų persivalgymo čempionatai.

Bet šventės praūžia ir prasideda mano mėgstamiausia metų sandūros dalis — laikas, kai aš keliauju per išraitytus, išgražbyliautus tendencijų raportus ir mėtydamas per petį juose aptiktas banalybes, ar savigyras, rankioju įdomybes, kurias papasakosiu jums.

Kasmetinis DĖMES!O TENDENCIJŲ RAPORTO rašymas man irgi bando kelti stresą — artėjant eterio dienai ima atrodyti, kad viskas kartojasi arba kartojasi nepakankamai, kad štai gautųsi įvardinti tendenciją. O gal visi tai jau seniausiai žino? Bet galiausiai po tokios žiniakimšos prisipažįstu smarkiai tuktelėjęs išmanymu. Juk kiekvienas raportas gaminamas kelių, dažnai įžvalgių galvų, tad įveikęs keliasdešimt jų imu matyti kuo čia viskas kvepia. Bent jau taip man šviečiasi vasarį.

Svarbu pastebėti, kad tendencijų raportai ne visai Palmyra, ar orai. Jie labiau apie tai, kas ryškėja, kokie auditorijų elgesiai charakteringi šiam laikui, kurie stiprėja ir ką tai reiškia. Dar paprasčiau — kas kitokio, ar naujo vyksta su žmogumi, nei tai, kas vyko pernai. Stebėtina, bet naujo vis vyksta.

Tad kviečiu į tirštą pasakojimą iš įvairiausių gijų: vienos gali paskatinti atskleistas temas pritaikyti savo versluose, ar organizacijose, kitos papildys bendrą regos lauką, trečios tiesiog pakutens smalsulį.

Niekas nežino, kaip bus. Bet bent jau vasarį mes būsime kiek tikresni ateitimi. Iki greito!

DĖMES!O 2026: Didelės temos, kurios lydės mus visus metus

Vasario 10, antradienį.

Gyvai per Zoom 10:00.

Trukmė: dvi valandos su centais.

Tikslinė auditorija: dirbantieji su brendais ir auditorijomis; rinkodaristai bei agentūrininkai; verslų augintojai ir klientų turėtojai; plačiau žvelgiantys smalsuoliai.

Bilietai — čia ir jie nekantrauja brangti. Kaip ir kasmet, yra personaliniai (žiūriu aš) ir grupiniai bilietai (žiūrime su įmone).

Kalbant apie artimesnę ateitį — gruodžio 9-oji

Šalyse, kurioms mes nepavydime, pradžioje imtasi nacionalinio transliuotojo. Mūsų atveju — socdemai, “prezidentas” ir blogiausia partija LT istorijoje imasi aukštą kokybę demonstruojančio, sunkiai lankstomo LRT. Beveik 130 tūkstančių žmonių pasirašė peticiją, kad tam nepritaria (pridėkite ir save, jei dar to nepadarėte), o aš gruodžio 9 kviečiu vėl kūnais apsireikšti Nepriklausomybės aikštėje ir surikti balsu: “šalin rankas nuo LRT!”