Inovacija! Jūsų patogumui — turinys. Sukurtas neramioms akims, ar dar kavos negėrusiems. Permetate ir iškart žinote, ko tikėtis. Jei taptelsite — peršokate į konkrečią temą, bet tik Substacke. Sveiki atvykę į ateitį, niekas nesakė, kad ji tobula:
PENKI SVARBŪS KĄSNIAI
brendai: Kas būna, kai padaugini Aperolio
2006: per metus išgeriama 60 milijonų Aperol špricų, 2026: apie pusantro milijardo. Willas Poskettas narsto, kaip cukringas kartuolis nuo itališko regioninio džiaugsmelio nukeliavo iki pas sėkmę atnešusio įtėvio, vardu Campari ir įgijo proto. Pirma, Campari supaprastino receptą: 3-2-1, pilti proseką, Aperolį ir gazuotą vandenį būtent tokiomis proporcijomis ir tokia tvarka, plakti nereikia, trunka penkioliką sekundžių. Antra, mokė ne geriančius, o pilančius, štai vien JAV pernai apmokyti 13000 barmenų. Trečia dalis buvo sėkmė — geriančiosios masės ėmė užsisakinėti mažesnio alkoholio kokteilius.
Žvėriškas augimas, bet kategorijos neužpatentuosi. Todėl Aperol sėkmė prigimdė alternatyvų: Hugo (su St.Germain), Select, limoncello špricai. Pasak Posketto, būtent čia ima lįsti sunkumai: mokydamas žmones, kada ir kaip gerti špricus, Campari kartu sukūrė ištisą kategoriją. Naujam konkurentui nebereikia nuo pradžių aiškinti paties kokteilio, ar jo vartojimo progos — pasakei “špricas” ir praeiviai žiojasi. Aperol pagal parduodamą kiekį vis dar žiauriai lenkia artimiausius varžovus, tačiau kiekvienas naujas šprico užsakymas jau nebūtinai reiškia jo pardavimą, o paieškos išvis rodo tendencijas konkurentų naudai.
Campari ima panikuoti ir draudžiasi visur iš karto: nealkoholinis Crodino, saldesnis Sarti, skardinės, Aperol iš čiaupo. Jei jau nugaros bus atsuktos, geriau tegul gerklėse teka Campari brendai, sako jie. Ar tai teisinga strategija, Poskettas neatsako, pridėčiau, kad blogiausia būnant aiškiu lyderiu panikuoti prieš laiką ir pametinėti priežastis, kurios ir padarė tave didžiausiu. Reikia dar labiau stiprinti Aperol charakterį (dabar jis itin vanilinis ir korporatyvus, pažiūrėkite svetainę), demokratiškumą (pigus ir visur), globalų vienodumą (Aperolis yra kokteilių Big Mac — visur gausi apypanašį) ir kuo mažiau teisintis.
lojalumas: McDonald’s apie tave turi 500 psl. informacijos
Pypčioji sau lojalumo kortele, kas čia tokio. O, pasirodo, apie tave kaupiami nesuvokiami kiekiai informacijos. Wired žurnalistas Reece’as Rogersas paprašė McDonald’s atsiųsti viską, ką apie jį saugo lojalumo programa. Gavo 515 puslapių bylą. Viduje: kiekvienas užsakymas per kelerius metus, kiekvienas nuskenuotas Monopoly kodas ir laimėtas prizas, o svarbiausia — išvados. Algoritmas paskaičiavo, kad per artimiausias šešias savaites Rogersas apsilankys 2,16 karto, vidutiniškai išleis $13,49. Jam aktualiausias produktas — didelė Diet Coke. Segmentai: “Food-Led Afternoon Snack” ir “On the Go Lunch in a Rush”. Tikimybė, kad pabėgs – nulis. Rogersas paprašė viską ištrinti ir nustojo valgyti McDonald’s vien tam, kad įrodytų algoritmui, jog tas klysta. McD nėra čia kažkuo unikalus, Maximos, ar Caffeine lojalybė irgi turi panašią duomenų sankaupą ir vidinę architektūrą. Ir nors tai nesunkiai galima įtarti, kažkiek pribloškia, kad išsami tavo gyvenimo knyga, pasirodo, rašoma nuolatiniais apsipirkimais.
idėja: Ne “Skip this ad”, or “This ad’s shit”
Kyama Webbas pasidalino idėja — vartotojams reikia mygtuko, kuris soctinkluose reklamuotojams praneštų, kad jų reklama tokia siaubinga, jog sumažino norą kada nors jį pirkti. Taip, gali dabar pasiskųsti apie užknisančias reklamas, bet ar nebūtų superpatogu ir klaikiai reklamdaviams naudinga, jei šalia “skip” būtų ir “shit”. Gali būti, kad įkaitę nuo tinklo siutalo pastarąjį mygtume įvariais atvejais, bet dalis reklamų, pripažinkime, tokios siaubingos, kad “skip” siunčia nepilną įvertinimą. “Skip” reiškia “ne man”, “ne dabar”, “nenoriu”, bet “shit” būtų skirtas visiškam amato negerbimui. Praturtinta metrika leistų aptarinėti, ne tik kodėl mūsų kampanijos nežiūrėjo, bet ir kad vartotojai ją apskritai nushittino.
auditorijos: Atlyginimas, kad ir iš OnlyFans
Finansinis nihilizmas: kai nebetiki, kad pamažu ir nuosekliai gali praturtėti, imi mesti pinigus bet kur. Taip išpopuliarėja prognozių rinkos, kriptooo ir mikroprabanga. Ekonomistė Alice Lassman pristato naują terminą “gamybos nihilizmas” — kaip beskrupuliai pajamų kilmei pinigus uždirba jos bendraamžė Z karta. Kai formulė “sunkus darbas → algelė → būstas → pensija” sugenda, dingsta ir noras rinktis, kokį darbą dirbti. Ji rašo: “Daugelis mūsų jau išmoko derinti kelis darbus vienu metu (“polyworking”). Apie tokius uždarbius mūsų karjeros konsultantai vargu, ar būtų pagalvoję: tokiose platformose kaip Mercor biurų darbuotojai moko LLM’us atlikti jų darbą; kiti kuria YouTube turinį; jaunos moterys uždirba plačiai aptarinėjamus milijonus OnlyFans; dar kiti už atlygį dirba eskortais be seksualinių paslaugų. Vieniems tai papildomas uždarbis, kitiems jis ilgainiui tampa pagrindiniu pajamų šaltiniu.” Ne visi tokie, bet ši “duok naudos dabar” formulė aktuali daugybei rinkodaristų, kurie nori būti išgirsti zillenialsų.
kampanijos: IKEA betvarkė
Ir vėl IKEA, ir vėl sektina. Iš priekio: įprasta IKEA reklama su tvarkingu kambariu ir užrašu “Behind every tidy room, there’s a Samla”. Apeini stendą, o už jo — šimtai Samla dėžių, prikimštų žaislų, kojinių, baterijų, plokštelių ir nebaigtų vaikų piešinių. Kampanija, beje, gimė iš šio fakto: 83% švedų turi bent vieną kambarį, kurio nesugeba sutvarkyti.
{Agentūra: Åkestam Holst NoA}
P.S.
“Kokie mes nuspėjami! Kaip rinkodaristai įtikina pirkėjus, pasitelkdami elgsenos mokslo atradimus” | 11.10
Pagaliau, mano pranešimas — GYVAI. Paskaitoje grįžtu prie pavasarį pasakoto turinio (kai kurie esate buvę “Ko nori vartotojai” — čia tas pats, tai ignoruokite). Apie tai, kad žymūs brendai savo sėkmę grindžia ne vien taikliais produktais, o ir vartotojų sprendimus veikiančiais psichologiniais principais. Elgsenos ekonomistai juos aibę metų gaudo įvairiais tyrimais ir eksperimentais. Pasirodo, vartotojų nusistatymai, ar prielankumai gali būti nesunkiai perprasti ir panaudoti kuriant brendo žinutes, komunikaciją, kainodarą.
Iki susitikimo lapkričio 10 d. Paupio “Pasakoje”, vietų skaičius RIBOTAS, o bilietai ir informacija — štai ČIA
Apie Aperolius - pradedu pastebėti, kad gan dažnam bare tai būna brangiausias kokteilis, nes toks populiarus, kad žmonės jį ir taip užsisako nors ir 20€ kainuoja (Kopenhagoj pvz). Italijoj vis dar už 4€ gali gauti sodriai oranžinę aperolinę taurę, bet kur nors kitur labiausiai nervuoja kai 12€ sumokėjus atneša balto vyno taurę pilna ledukų su ryškiai neužtektinai oranžinį gerimuką.