Vaistai prieš nuobodžią reklamą
Aiškinamės, kas nutiko LinkedIn algoritmui ir ką reiškia zebrinis gėrimo metodas
PENKI SVARBŪS KĄSNIAI
tyrimas: Ką darom su užknisančiai nuobodžia reklama?
System1 toliau protina apie beveidę reklamą. Po garsiojo tyrimo “The Extraordinary Cost of Dull” (kuriame paskaičiuota, kad pilkumai kompensuoti brendai permoka ~€219 mlrd.) pasirodė ir receptas: “The Cure for Dull”. Diagnozė šiurpi: apie 80% reklamos parodymų negauna jokio aktyvaus dėmesio, o atminčiai užsikabinti reikia bent dviejų su puse sekundžių. Nuobodylų aktyvus žiūrėjimas susitraukia iki vienos sekundės: reklama parodoma, bet nepalieka jokio pėdsako. Pats tokias YouTube šienauju išsijuosęs. Tyrimai skelbia, kad ilgesnės reklamos kuria stipresnes emocijas, taigi, labiau prilipina žiūrovą, nes atsiboksuoja erdvės savam pasakojimui (ne vien brukalui) ištransliuoti. Nuobodi komunikacija praranda 43 centus nuo kiekvieno išleisto dolerio (pamenate legendinę citatą apie tai, kad pusė reklamos neveikia, tik nežinia kuri?) — tai aplaidus švaistūniškumas. Vaistas, žinoma, yra ne dar daugiau užpirktos medijos (“lyg gerti skausmą malšinančias tabletes ir tikėtis, kad lūžęs kaulas sugis”), o kūrybingumas: žmogiškos istorijos, humoras, muzikiniai kutenimai, kultūrinės nuorodos, atpažįstami brendo simboliai, ar herojai. Beje, didžioji dalis “ekstremaliai nuobodžių” reklamų (72,8%) gyvena ne kur nors seniukiškame telike, o trumpame socmedijos formate — greitumas yra pagrindinis nuobodybės kalikas.
soctinklai: LinkedIn nerodo tavo pasigyrimų, nes nori tavo ekspertiškumo
Jei jūsų žinutė LinkedIne apie karjeros šuolį, ar vadybos pamoką besėdint kamštyje pasirodė prastai, pirmiausiai surauktą veidą atsukite 360Brew pusėn. Tai — vidinis DI cerberis, ne/praleidžiantis, ką naršytojas mato sraute. Naujienos: sekėjų skaičius nebėra valdovas, viską lemia “temų autoritetas”. Algoritmas tikrina, ar jūsų postai dera su profiliu (prisistatote rinkodaros vadovu, o žinutinate apie kriptovaliutas — sudie), ir matuoja, kiek laiko jūsų turinį žmonės iš tikrųjų skaito, ar komentuoja prasmingai (išsamesni komentarai vertingesni nei tušti “bravo”, “sveikinimai”, etc.), ar kas nors turinį išsisaugo (200 išsaugojimų dabar sveria daugiau nei patinkų pilna Compensa). Skaičiau, kad net mūsų gudravimai su nuorodų dėjimu į komentarus gauna spragilų — mažinamas parodymas. Tinklas seniai nieko nenorėjo išleisti pro savo duris. O dabar dar ir esame prižiūrimi lyg sugriežtinto rėžimo kolonijoje.
brendai: Dviejų eismo juostų internetas
Kol kiti postringauja, The Economist jau testuoja turinį, skirtą vien DI agentams. Logika tokia: atradimas vis dažniau prasidės ne svetainėje, soctinkle ir net ne paieškos langelyje, o pas DI tarpininką, veikiantį vartotojo vardu. Tad leidinys ruošiasi “pasauliui su dviem interneto juostomis” — vienoje turininga, vizualiai įkrauta skaitymo patirtis žmogui, kitoje, kaip sako jų generatyvaus DI vadovas Joshas Muncke, “agentai nori aiškios struktūros, klausimų ir atsakymų, geriausia — teksto”, o ne karuselių ir efektingų iliustracijų. Kol kas eksperimentuojama su už mokėjimo sienos esančiu turiniu — rinkodaros ir verslas verslui medžiaga. Brendams čia mirkčioja įspėjanti lemputė: pradėkite tekstus rašyti dviem auditorijoms — žmogui ir mašinai.
auditorijos: Negėrimas, nors gal tik zebrinis gėrimas
Gallup skaičiuoja, kad alkoholį vartoja tik 54% amerikiečių — žemiausia žyma per beveik 90 (!) apklausų metų. Randu, kad Lietuvoje užpernai pasiekta dešimtmečio svaiginimosi alku žemuma. Girdžiu pratisą raudą iš barų ir reivų (skaitydami tęskite balsius ir jūs): jaunimaaas geeeria mažiauuu. Kaltininkų pilna. Ozempic, savirūpos kultūra, mažiau IRL (t.y., ne ekrane) sociali Z karta, ar, kad jas kur, kainos. Tad barai gudrauja, kad tik prisijaukintų saikinguosius: pila perpus mažesnes alko porcijas, meniu rūšiuoja pagal alkoholio stiprumą, o nuobodų “mokteilį” perkrikštija į solidžiau skambantį “alkoholio nerasta” ar “sprit-free” (versčiau kaip “bedvasis”, bet iš tikrųjų, tiesiog bealkoholis). Atsiranda ir naujas elgesys — “zebra-striping”, kai svaiginantis ir blaivusis kokteiliai geriami pakaitomis. Žodžiu, negeriu, bet gal tik truputį.
brendai: Knygynas be knygų, bet su ausinėmis
Audio knygų platforma Audible Niujorke atidarė “Story House” — triaukštį knygyną, kuriame nėra nė vienos knygos. Vietoje popierinių — žanriškai susijotos istorijų plytelės, žyminčios garso knygų pavadinimus. Plytelę gali neštis į klausymosi stotelę arba nuskenuoti telefonu ir pasileisti turinį per programėlę. Tam skirtos net šešios skirtingos klausymosi erdvės. Gali ir patarimo klausti iš vietoje esančių kuratorių (šiukštu ne pardavėjų). Mano “Tendencijų raporte”, o ir senesniame laiške buvo atskiras IRL skyrius. Šis atvejis įdomus dar ir tuo, kad sprendžia skaitmeninio produkto iššūkius — kaip sukurti kūnišką patyrimą to, kas yra nepačiupinėjama?
P.S.
Darbas, kuriuo didžiuojuosi: Mano Anos projekto ex-bendražygis ir visokeriopai puikus žmogus bei profas Tomas Dirvonskas startavo su DI sprendimų studija. Idealus formatas verslams, norintiems galingai užsi-DI-inti, bet neturintiems vidinių resursų to įgyvendinti. Tomas su komanda peržiūri jūsų verslo iššūkius ir sukuria priderintus, dirbtinio intelekto įgalintus efektyvinimosi, augimo, plėtimosi sprendimus. Jiems patinka raškyti sunkias problemas, todėl, kai paprašė sukurti pavadinimą, pasiūliau ilgiausią, kokį tik galėjau: Comfort of Complex Computations. Jį nesunku pasitrumpinti: ir CoCC, ir CoCoCo, ir ComComCom, ir ComfortOf, ir rašykite jam laišką greičiau, kol dar priima klientus.
P.P.S.
Vis nepaklausiu. Pastaruoju metu dauguma mano viešų paskaitų vyksta per Zoom. Ar tai pats geriausias formatas jums? O gal pasiilgote klausymosi susirinkus į kokią erdvę su gyvu manimu ir gyvais jumis? Pabūkite sąžiningi, koks formatas tinkamiausias, turint galvoje, kad pranešimai mokami ir jums amžinai trūksta laiko?